Europinis bičių puvinys – bakterinė bičių perų liga, kurios pagrindinis sukėlėjas yra Melissococcus plutonius. Kitaip negu amerikinio bičių puvinio sukėlėjas, ši bakterija nesudaro aplinkos poveikiui itin atsparių sporų. Dėl to europinio puvinio sukėlėjas aplinkoje išlieka trumpiau, tačiau liga vis tiek gali smarkiai susilpninti bičių šeimą ir išplisti bityne. Dažniausiai ji pasireiškia pavasarį ir vasaros pradžioje, kai šeimos sparčiai augina perus, tačiau dėl nepalankių orų ar nepakankamo maisto kiekio gali sutrikti jų priežiūra.
Bakterijos į jaunos lervutės žarnyną patenka su užkrėstu perų maistu. Žarnyne jos sparčiai dauginasi ir konkuruoja su lervute dėl maisto medžiagų. Dažniausiai pažeidžiamos jaunos, dar neužakiuotose akutėse esančios lervutės. Jos paprastai žūsta ketvirtą–penktą vystymosi parą, dar prieš akutės užakiavimą. Vis dėlto dalis užsikrėtusių lervučių gali žūti ir jau užakiuotose akutėse.
Užkratą šeimoje platina bitės darbininkės, valydamos pažeistas akutes ir maitindamos kitas lervutes. Į kitas šeimas sukėlėjas gali patekti perkeliant užkrėstus korius, naudojant nedezinfekuotą bitininkavimo inventorių, taip pat per klaidžiojančias ir plėšikaujančias bites.
Vienas būdingiausių europinio bičių puvinio požymių – netolygus, margas perų vaizdas. Tarp sveikų perų matyti tuščių akučių, sergančių lervučių ir skirtingo amžiaus perų. Pažeistos lervutės praranda įprastą C raidės formos padėtį: gali gulėti skersai akutės, susisukti, suglebti arba būti pasislinkusios prie akutės sienelės. Iš pradžių jos pagelsta, vėliau tampa rusvos ar pilkšvai rusvos.
Žuvusių lervučių masė dažniausiai būna vandeninga, minkšta ir netąsi. Džiūdamos lervutės virsta rusvais žvyneliais, kurie paprastai nėra stipriai prilipę prie akutės sienelių ir gali būti gana lengvai pašalinami. Kai kuriais atvejais iš pažeistų perų gali sklisti rūgštokas, fermentuotus produktus primenantis kvapas, tačiau kvapas nėra pastovus ar vien europiniam puviniui būdingas požymis.
Ligos eiga labai priklauso nuo šeimos stiprumo, maisto atsargų, medunešio ir bičių higieninio elgesio. Stiprios, gerai maistu aprūpintos šeimos, prasidėjus gausiam medunešiui, kartais geba pašalinti pažeistas lervutes ir ligos požymiai laikinai išnyksta. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad sukėlėjo šeimoje nebeliko. Silpnose, nepakankamai maitinamose arba kitų ligų ir parazitų pažeistose šeimose europinis puvinys gali progresuoti ir kartotis kitais sezonais.
Europinį bičių puvinį būtina atskirti nuo amerikinio bičių puvinio, nes šių ligų kontrolės reikalavimai skiriasi. Europinis puvinys dažniausiai pažeidžia neužakiuotus perus, o žuvusių lervučių masė paprastai nesitęsia į ilgą siūlą. Amerikinio puvinio atveju dažniau pažeidžiami užakiuoti perai, akučių dangteliai patamsėja, įdumba ir gali būti prakiurę, o suirusi lervutės masė yra tąsi – atliekant vadinamąjį degtuko mėginį ji gali išsitempti į kelių centimetrų ilgio giją.
Vien pagal išorinius požymius patikimai nustatyti ligos ne visada įmanoma, nes panašų margą perų vaizdą gali sukelti ir kitos perų ligos, atšalimas, neprievalgis ar motinos darbo sutrikimai. Todėl įtarus europinį bičių puvinį diagnozę reikia patvirtinti laboratoriniu perų ar korių mėginių tyrimu ir vadovautis veterinarijos specialisto nurodymais. Ankstyvas ligos atpažinimas leidžia greičiau apriboti užkrato plitimą ir apsaugoti kitas bityno šeimas.