Straipsniai

Bičių virškinimo sistema skirta ne tik maistui pasisavinti. Ji taip pat dalyvauja pernešant nektarą, formuojant šeimos maisto atsargas, šalinant medžiagų apykaitos produktus ir saugant organizmą nuo ligų sukėlėjų. Ši sistema glaudžiai susijusi su žarnyne gyvenančiais mikroorganizmais. Surinktas nektaras per stemplę patenka į medaus skilvelį. Tai laikina talpykla, o ne pagrindinė maisto virškinimo vieta. Rinkėja medaus

Bitės aplinką suvokia kitaip nei žmogus. Jų jutimo sistema pritaikyta žiedams aptikti, orientuotis erdvėje, atpažinti savo šeimos nares ir priimti sprendimus avilio tamsoje. Svarbiausi jutimai yra rega, uoslė, skonis, lytėjimas ir virpesių suvokimas. Bitė turi dvi sudėtines akis ir tris paprastąsias akeles. Sudėtinės akys sudarytos iš tūkstančių smulkių regos vienetų ir gerai fiksuoja judėjimą. Bitės

Šeimelių sudarymas – planuotas bičių šeimų dauginimo būdas, kai iš stiprių šeimų paimama dalis bičių, perų ir maisto atsargų, o naujai sudarytam vienetui duodama motina arba subrendęs motininis lopšelis. Tinkamai prižiūrima šeimelė iki rudens išauga į savarankišką, žiemoti pasirengusią bičių šeimą. Šeimelės sudaromos iš sveikų, stiprių šeimų, turinčių pakankamai bičių ir perų. Donorinių šeimų negalima

Ankstyvieji poravimosi nukleusai sudaromi siekiant dar pavasarį gauti susiporavusių motinų. Jų sudarymo laiką lemia ne kalendorinė data, o trys pagrindinės sąlygos: lytiškai subrendę tranai, poravimosi skrydžiams tinkami orai ir pakankamai sustiprėjusios šeimos. Svarbiausia sąlyga – brandūs tranai. Tranas vystosi apie 24 paras, o lytiškai subręsta dar po 10–14 parų. Todėl tranų auginimą reikia pradėti mažiausiai

Poravimosi šeimelė, dar vadinama nukleusu, – nedidelė bičių šeima, skirta jaunai motinai išsiristi, fiziologiškai subręsti, susiporuoti ir pradėti dėti kiaušinėlius. Tai tarpinė grandis tarp motinos išauginimo ir jos panaudojimo pagrindinėje šeimoje. Į poravimosi šeimelę įduodamas subrendęs motininis lopšelis arba jau išsiritusi neapvaisinta motina. Poravimosi šeimelės nereikėtų painioti su šeimele. Nukleuso pagrindinis tikslas – motinos susiporavimas

Starteris – trumpam laikui sudaryta bemotininė bičių grupė arba bemotininės šeimos dalis, skirta perkeltoms lervutėms priimti ir jų motininiam auginimui pradėti. Jo pagrindinė užduotis – sukelti stiprų motinos auginimo impulsą ir užtikrinti intensyvų lervučių maitinimą pirmąją parą. Starterio veikimas pagrįstas motinos ir atvirų perų feromonų stygiumi. Pajutusios, kad nėra motinos ir lervučių, iš kurių galėtų

Auklės šeima – specialiai paruošta bičių šeima, priimanti perkeltas lervutes ir iš jų auginanti motinas. Jos stiprumas, jaunų bičių maitintojų gausa ir aprūpinimas maistu lemia motininių lervučių maitinimo intensyvumą, todėl net tiksliai perkeltos tinkamo amžiaus lervutės silpnoje auklės šeimoje neužaugins aukščiausios kokybės motinų. Auklė turi būti labai stipri, sveika ir tankiai aptūpusi korius. Joje turi

Bičių motinos gali būti auginamos trimis pagrindiniais būdais, t.y., panaudojant natūraliai šeimos išaugintus motininius lopšelius, auginant be tiesioginio lervučių perkėlimo ir perkeliant lervutes į motininius kaušelius. Būdai skiriasi darbo sudėtingumu, gaunamų motinų skaičiumi ir lervučių amžiaus bei kilmės kontrolės tikslumu. Būdas Lervutės amžiaus kontrolė Kilmės kontrolė Tinkamiausia paskirtis Natūralūs motininiai lopšeliai Maža Ribota Pavienėms motinoms

Lervutės į motininius kaušelius gali būti perkeliamos sausuoju arba šlapiuoju būdu. Pagrindinis skirtumas – ar prieš įdedant lervutę kaušelio dugnas papildomai sudrėkinamas bičių pieneliu. Abu metodai gali būti sėkmingi, o pasirinkimą daugiausia lemia naudojamas įrankis, darbo sąlygos ir augintojo įgūdžiai. Sausasis perkėlimas Sausojo perkėlimo metu lervutė dedama į tuščią, švarų motininį kaušelį, iš anksto neįlašinus

 Kaušelis – tai nedidelis dubenėlio formos pagrindas, į kurį perkeliama jauna lervutė. Priėmusios lervutę, bitės kaušelį pratęsia vašku ir suformuoja visą motininį lopšelį. Vaškiniai kaušeliai gaminami iš švaraus bičių vaško. Geriausiai tinka šviesus atakiavimo dangtelių arba naujų korių vaškas, kuriame paprastai būna mažiau kokonų liekanų ir veterinarinių preparatų likučių. Nežinomos kilmės vaškas netinka, nes jame

Lervučių perkėlimas, tai jaunos lervutės paėmimas iš darbininkės akelės ir įdėjimas į dirbtinį motininį kaušelį. Svarbiausia lervutės nepažeisti, neapversti ir neleisti jai išdžiūti. Perkėlimui pasirenkamos 12–24 valandų amžiaus lervutės. Jos būna labai mažos, balkšvos, vos išlinkusios ir guli skaidriai balkšvo maisto lašelyje. Ryškiai didesnės, storesnės ir stipriai susirietusios lervutės neimamos. Vien C raidės forma nėra

Tiksli lervučių amžiaus kontrolė yra vienas svarbiausių planinio motinų auginimo darbų. Motinoms geriausia naudoti 12–24 valandų amžiaus lervutes, nes jos dar tik pradėjusios maitintis ir gali visą lervinį laikotarpį vystytis motinai būdingomis sąlygomis. Tačiau šio straipsnio esmė – ne lervutės amžiaus įtaka motinos anatomijai, o praktinis būdas gauti vienodo amžiaus lervutes ir pagal jas sudaryti

Bičių pienelis – pagrindinis motininės lervutės maistas ir vienas svarbiausių jos vystymosi reguliatorių. Vis dėlto teiginys, kad vien pienelio buvimas „paverčia“ lervutę motina, yra pernelyg supaprastintas. Motinos fenotipą formuoja visas maitinimo režimas: maisto kiekis, sudėtis ir tiekimo trukmė, lervutės amžius, hormoniniai bei epigenetiniai procesai ir motininio lopšelio mikroaplinka. Pienelį gamina jaunų bičių maitintojų ryklės (hipofaringinės)

Lervutės amžius yra vienas svarbiausių motinos auginimo veiksnių. Motina ir darbininkė išsivysto iš apvaisintų diploidinių kiaušinėlių, tačiau šie kiaušinėliai nėra genetiškai identiški. Kastos vystymosi kryptį daugiausia lemia ne atskiras „motinos genų rinkinys“, o lervinio maisto sudėtis, jo kiekis, maitinimo trukmė, motininio lopšelio aplinka ir su tuo susiję hormoniniai bei epigenetiniai procesai. Jauna lervutė pasižymi dideliu

Bičių motinos natūraliai pradedamos auginti tada, kai šeima ruošiasi spiesti, keičia nebetenkinančią motiną arba staiga jos netenka. Bitininkystėje šie biologiniai mechanizmai panaudojami planingam motinų auginimui, tačiau tam reikia tinkamo sezono, subrendusių tranų ir specialiai paruoštų auklių šeimų. Šeima motinas augina trimis pagrindinėmis aplinkybėmis. Spietiminės motinos Spietimui skirtos motinos auginamos šeimai pasiekus reprodukcinę brandą. Tokia šeima

Tranų auginimas yra svarbi bičių šeimos sezoninio vystymosi dalis ir būtina jaunų motinų poravimosi sąlyga. Planuojant motinų auginimą neužtenka, kad šeimose jau būtų traninių perų – numatomu motinų poravimosi metu turi būti pakankamai lytiškai subrendusių, sveikų ir pageidaujamos kilmės tranų. Šeimos tranus paprastai pradeda auginti pavasarį, sustiprėjusios ir turėdamos pakankamai jaunų bičių maitintojų, bičių duonelės

Bičių šeimos dauginimosi ciklas glaudžiai susijęs su metų laikais, augalų žydėjimu ir šeimos vidine būkle. Svarbu atskirti du procesus: perų auginimą, kuriuo atnaujinama ir stiprinama esama šeima, ir tikrąjį šeimos dauginimąsi, kai spietimo arba bitininko atliekamo dalijimo būdu susidaro nauja šeima. Pirmasis etapas – perų auginimo atnaujinimas Naujas ciklas dažnai prasideda dar žiemos pabaigoje, kai

Motinų ir perų auginimo laikotarpiu šeimai reikia ne tik baltymų, bet ir nuolatinio angliavandenių šaltinio. Angliavandeniai suteikia energijos maitintojų liaukų veiklai, vaško gamybai, perų šildymui ir kitoms lizdo funkcijoms. Baltyminė ir angliavandeninė mityba papildo viena kitą, tačiau viena kitos pakeisti negali. Natūralus angliavandenių šaltinis yra iš nektaro pagamintas medus. Didžiąją jo maistinės vertės dalį bitėms

Kokybiškas motinų auginimas neįmanomas be pakankamos ir visavertės baltyminės mitybos. Pagrindinis jos šaltinis – įvairių augalų žiedadulkės, kurias vartoja jaunos bitės maitintojos. Motininės lervutės pačių žiedadulkių neėda: iš jų gaunamos maisto medžiagos perdirbamos bičių organizme ir panaudojamos lervutėms skirtam pieneliui gaminti. Žiedadulkėse yra baltymų, nepakeičiamųjų aminorūgščių, riebalų rūgščių, vitaminų, mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Veislinės šeimos sudaro bityno genetinės atrankos pagrindą. Tačiau veislininkystėje reikia skirti dvi paskirtis: motininę šeimą, iš kurios imamos lervutės motinoms auginti, ir tėvines šeimas, kuriose auginami pageidaujamos kilmės tranai. Šios šeimos gali priklausyti tai pačiai linijai, tačiau jų atrankos tikslai nėra visiškai vienodi. Veisline šeima netampama vien dėl didelio medaus derliaus ar gausios bičių masės.

Bičių motinos kokybė lemia šeimos augimą, perų vientisumą, darbinių savybių paveldėjimą ir dalį šeimos elgsenos. Gerai motinai išauginti neužtenka vien pasirinkti vertingą lervutę – būtina suderinti tris veiksnius: genetinę kilmę, tinkamas auginimo sąlygas ir kokybišką poravimąsi. 1. Genetinė kilmė Motinoms auginti lervutės imamos iš kruopščiai atrinktos veislinės šeimos. Ji vertinama ne pagal vieno sezono medaus

Bičių dauginimasis vyksta dviem biologiniais lygmenimis. Šeimos viduje motina deda kiaušinėlius, o darbininkės augina naują bičių kartą. Visa šeima, kaip superorganizmas, dauginasi spietimo būdu – dalis bičių su motina palieka lizdą ir įkuria naują šeimą. Šie procesai susiję, tačiau perų auginimo pradžia dar nereiškia, kad šeima jau ruošiasi spiesti. Perų auginimas dažnai atsinaujina dar žiemos

Silpnai šeimai padedama tik nustačius, kad ji sveika ir turi realią galimybę sustiprėti. Pagalbos būdas priklauso nuo pagrindinės problemos: bičių, maisto ar šilumos trūkumo, netinkamos motinos arba didelio erkėtumo. Vien perų pridėjimas nėra universalus sprendimas ir nepašalina silpnumo priežasties. Pirmiausia sutvarkomas lizdas. Paliekama tiek korių, kiek bitės gali tankiai aptūpti, kartu išsaugant vietos motinai dėti

Tinkamai paruoštas lizdas sudaro sąlygas šeimai pavasarį išlaikyti šilumą, auginti perus ir nuosekliai stiprėti. Svarbiausia ne kuo daugiau korių, o šeimos pajėgumą atitinkanti lizdo apimtis, tinkama korių būklė ir biologiškai pagrįstas perų bei maisto atsargų išdėstymas. Pavasarį lizdas formuojamas pagal bičių užimamą plotą. Paliekama tiek korių, kiek bitės gali tankiai aptūpti, kartu išsaugant vietos motinai

Silpna pavasarine šeima laikoma šeima, kuri per pirmąją išsamesnę apžiūrą tankiai aptupia ne daugiau kaip keturis Dadano rėmus ir turi mažiau kaip 10 000–12 000 bičių. Jei bitės aptupia tik 2–3 rėmus, šeimos galimybės apšildyti perus, pakeisti senstančias žiemos bites ir laiku sustiprėti iki pagrindinio medunešio yra labai ribotos. Šios ribos yra orientacinės. Šeimos būklė

Vidutinio stiprumo pavasarinė šeima paprastai tankiai aptupia 5–6 Dadano rėmus ir turi apytiksliai 12 000–18 000 bičių. Ji pajėgia savarankiškai palaikyti lizdo mikroklimatą ir auginti perus, tačiau dar neturi tokio jaunų bičių bei būsimų rinkėjų rezervo kaip stipri šeima. Svarbiausias vertinimo požymis – ne vien dabartinis bičių kiekis, bet šeimos vystymosi kryptis. Jeigu motina deda

Stipria pavasarine šeima laikoma šeima, per pirmąją išsamesnę apžiūrą tankiai aptūpusi ne mažiau kaip 7 Dadano rėmus ir turinti apytiksliai 18 000–25 000 ar daugiau bičių. Ji pajėgia stabiliai apšildyti perus, sparčiai keisti žiemos bites ir auginti gausią naują darbininkių kartą. Stiprumą patvirtina ne vien bičių kiekis. Sveikai stipriai šeimai būdingas vientisas įvairaus amžiaus perų

Bičių kiekis lemia, kokio masto darbus šeima gali atlikti: kiek perų pajėgia auginti ir apšildyti, kiek nektaro gali surinkti bei perdirbti ir kaip veiksmingai gali gintis nuo nepalankių sąlygų. Tačiau šeimos pajėgumas nėra vien avilyje esančių bičių suma. Jį lemia suaugusių darbininkių skaičius, jų amžiaus struktūra, sveikata ir tuo metu lauko darbams galinti būti skiriama

Posakis „stipri bitė – stipri šeima“ pabrėžia, kad šeimos pajėgumas priklauso ne tik nuo darbininkių skaičiaus, bet ir nuo jų biologinės kokybės. Vis dėlto pavienė bitė savaime šeimos stiprumo nenulemia – svarbu, kad sveikų ir ilgaamžių darbininkių būtų pakankamai, jos priklausytų skirtingoms amžiaus grupėms ir galėtų darniai atlikti šeimos darbus. Darbininkės kokybė pradedama formuoti dar

Bitės darbininkės sudaro pagrindinę šeimos darbo jėgą: jos augina perus, palaiko mikroklimatą, siuva korius, perdirba nektarą, saugo lizdą ir renka maistą. Tačiau šeimos stiprumo negalima vertinti vien pagal bendrą bičių skaičių. Tikrasis, funkcinis stiprumas priklauso nuo darbininkių gausos, sveikatos, amžiaus struktūros ir gebėjimo vienu metu atlikti visas šeimai būtinas užduotis. Dalis bičių nuolat skiriama vidaus

Pavasarį, šeimai sparčiai stiprėjant, lizdo plėtimas tampa vienu svarbiausių bitininko darbų. Jo tikslas – suteikti motinai vietos dėti, bitėms – perams auginti ir koriams siūti, o šeimai – kaupti atnešamą nektarą. Tinkamai pasirinktas plėtimo laikas padeda išlaikyti nenutrūkstamą augimą ir mažina spietiminės būsenos susidarymo tikimybę. Lizdas plečiamas ne pagal kalendorinę datą, o pagal šeimos stiprumą,

Iš akelės išsiritusi darbininkė anatominiu požiūriu jau yra suaugęs vabzdys, tačiau jos kūnas ir elgsena dar nėra visiškai subrendę. Pirmosiomis gyvenimo paromis vyksta intensyvūs fiziologiniai pokyčiai, leidžiantys jaunai bitei įsitraukti į šeimos darbus. Ką tik išsiritusi bitė būna šviesi, apaugusi minkštais pilkšvais plaukeliais, o jos kūno danga dar nevisiškai sukietėjusi. Per pirmąsias valandas ir paras

Užakiavus akelę, perų vystymasis tampa nematomas, tačiau nesustoja. Šį laikotarpį galima vadinti išorinės ramybės tarpsniu: koryje nematyti nei maitinimo, nei ryškaus judėjimo, bet akelės viduje vyksta vienas sudėtingiausių bitės raidos etapų. Užakiuota lervutė nebemaitinama. Ji išsituština, išskiria kokoną sudarančias medžiagas ir pereina į priešlėliukės tarpsnį. Vėliau susiformuoja lėliukė ir prasideda visiška metamorfozė. Sunyksta dalis lervinių

Atviros lervutės auginimas – vienas intensyviausių bičių šeimos procesų. Šiuo laikotarpiu būsimoji bitė sparčiai auga, yra nuolat prižiūrima bičių maitintojų ir visiškai priklauso nuo šeimos aprūpinimo baltyminiu maistu. Šios fazės kokybė lemia suaugusios bitės kūno išsivystymą, fiziologines atsargas ir būsimą darbingumą. Lervutė iš kiaušinėlio išsirita maždaug trečią parą nuo jo padėjimo. Ji būna smulki, balta,

Bičių šeimos stiprėjimas pavasarį ir vasaros pradžioje vyksta ne iš karto, bet pagal nuoseklų biologinį ciklą. Motinos dėjimas, perų auginimas, jaunų bičių ritimasis ir jų brendimas į rinkėjas sudaro laiko požiūriu susijusią grandinę. Ją suprasdamas bitininkas gali prognozuoti šeimos augimą ir derinti stiprumo piką su pagrindiniu medunešiu. Pavasarinio augimo pradžioje šeima pirmiausia investuoja į perus.

Bičių šeimos pasirengimas pavasariui prasideda dar žiemos pabaigoje. Ilgėjanti diena, kylanti aplinkos temperatūra, šeimos fiziologinė būklė ir motinos bei darbininkių sąveika skatina atnaujinti perų auginimą. Tai vienas jautriausių metinio ciklo tarpsnių: šeima jau didina energijos sąnaudas, nors lauko žiedadulkių dar beveik nėra, orai nepastovūs, o didžiąją dalį darbų tebeatlieka senstančios žiemos bitės. Pirmuosius perus augina

Bičių šeima nėra vienalytė darbininkių masė. Ją sudaro skirtingo amžiaus ir fiziologinės būklės bitės, vienu metu atliekančios perų priežiūros, korių siuvimo, maisto perdirbimo, lizdo apsaugos ir lauko darbus. Tokia amžiaus struktūra leidžia šeimai veikti kaip vientisai, savireguliacinei biologinei sistemai. Darbininkių funkcijų kaita pagal amžių vadinama amžiaus polietizmu. Pirmosiomis gyvenimo paromis jaunos bitės daugiausia valo korių

Žiemos bitės tai ilgaamžės bitės, kurios fiziologiškai prisitaikiusios išlaikyti šeimą per šaltąjį metų laikotarpį ir pavasarį pradėti auginti naują bičių kartą. Jos nėra atskira kasta, nes išsivysto iš tokių pačių kiaušinėlių kaip vasaros darbininkės, tačiau jų fiziologinę būklę formuoja paveldimumo, mitybos, perų kiekio, darbo krūvio, sezono ir šeimos sveikatingumo sąveika. Svarbiausias žiemos bičių bruožas –

Šeimos paruošimas žiemai – vienas svarbiausių bitininko darbų. Žiemojimo sėkmę lemia ne vien avilio apšiltinimas ar maisto kiekis, bet visa šeimos būklė: žiemos bičių kokybė, motinos darbas, erkėtumas, atsargų išdėstymas, lizdo mikroklimatas ir šeimos stiprumas. Žiemai pradedama ruoštis iš karto po pagrindinio medunešio, kai dar tik auginama žiemojančių bičių karta. Prasidėjus šalčiams ištaisyti vasaros pabaigoje

Bičių šeimoje vienu metu vyksta daugybė tarpusavyje susijusių procesų: reguliuojama temperatūra ir drėgmė, auginami perai, perdirbamas bei paskirstomas maistas, perduodama informacija, šalinami ligų sukėlėjai ir perskirstoma darbo jėga. Šių procesų visuma leidžia dešimtims tūkstančių bičių veikti kaip vienam superorganizmui. Bitininkas dalį šeimos būklės gali įvertinti pagal garsą, kvapą, skraidymo intensyvumą ir elgseną prie lakos. Vis

Bičių šeimos stabilumą lemia ne vien bendras bičių skaičius, bet ir jų amžiaus bei funkcijų pasiskirstymas. Šeimai reikia jaunų perų maitintojų, vidutinio amžiaus korių siuvėjų ir nektaro perdirbėjų, taip pat vyresnių rinkėjų. Kai šių grupių santykis atitinka šeimos poreikius, ji gali vienu metu auginti perus, palaikyti mikroklimatą, rinkti maistą ir kaupti atsargas. Stabilumas nereiškia nekintančio

Bičių šeimos gyvenimas vyksta pagal ryškų metinį ritmą. Jį formuoja temperatūra, dienos trukmė, žiedadulkių ir nektaro pasiūla, krituliai, bičių genetika bei šeimos būklė. Fotoperiodas yra vienas iš sezoninių signalų, tačiau šeimos vystymosi nelemia vien dienos ilgėjimas ar trumpėjimas. Ypač svarbios realios maisto ir oro sąlygos. Metinio ciklo pažinimas leidžia numatyti šeimos poreikius ir darbus atlikti

Bičių šeima nuolat atsinaujina: vienos darbininkės žūsta, o jų vietą užima naujai išsiritusios. Šis procesas užtikrina šeimos, kaip superorganizmo, tęstinumą. Vis dėlto bičių kartos nėra aiškiai viena nuo kitos atskirtos – aktyviuoju sezonu šeimoje vienu metu gyvena ir dirba daug persidengiančių skirtingo amžiaus darbininkių grupių. Vasaros bičių kaita Aktyviuoju sezonu darbininkė dažniausiai gyvena apie 4–6

Žiemos bitės, dar vadinamos ilgaamžėmis arba diutininėmis darbininkėmis, fiziologiškai gerokai skiriasi nuo trumpaamžių vasaros bičių, nors abi išsivysto iš tokių pačių darbininkių kiaušinėlių. Žiemos bitė nėra atskira kasta – jos ilgaamžišką fenotipą suformuoja perų auginimo laikas, mityba, šeimos būklė ir atliekamų darbų intensyvumas. Nuo šių bičių kokybės priklauso ne tik žiemojimas, bet ir pirmųjų pavasarinių

Spietimas – ne vien masinis bičių išskridimas iš avilio. Kad spiečius galėtų kelias dienas išgyventi be korių, perų ir sukauptų atsargų, išskrendančios bitės turi būti tam fiziologiškai pasirengusios. Jos pasiima greitai panaudojamos energijos, išsaugo koriams siūti reikalingą pajėgumą ir sudaro įvairaus amžiaus darbo jėgą, galinčią iš karto pradėti naujos šeimos kūrimą. Spietiminė bitė nėra atskira

Žvalgės – patyrusios rinkėjos, savarankiškai ieškančios naujų maisto šaltinių. Jos padeda šeimai greitai aptikti žydinčius augalus ir perskirstyti rinkėjas, kai ankstesnis medunešis susilpnėja arba atsiranda vertingesnis šaltinis. Žvalgių dalis nėra pastovi: ji priklauso nuo šeimos būklės, medunešio gausos ir anksčiau naudotų šaltinių patikimumo. Dauguma rinkėjų nėra žvalgės. Jos vadinamos verbuojamomis rinkėjomis ir apie maisto šaltinį

Bitės rinkėjos – dažniausiai vyresnės darbininkės, atliekančios darbus už avilio ribų. Jos aprūpina šeimą nektaru, žiedadulkėmis, vandeniu ir augalinėmis dervomis. Nuo rinkėjų skaičiaus, sveikatingumo, patirties ir aplinkoje esančių maisto šaltinių labai priklauso šeimos aprūpinimas maistu bei medaus produktyvumas. Perėjimas prie lauko darbų Reguliariai rinkti maistą darbininkės dažniausiai pradeda būdamos maždaug 2–3 savaičių amžiaus. Vis dėlto

Darbininkės per gyvenimą palaipsniui keičia atliekamus darbus. Pereinamojo amžiaus bitėmis sąlygiškai galima vadinti vidutinio amžiaus darbininkes, kurios nuo darbų lizdo viduje pereina prie avilio apsaugos, orientacinių skrydžių ir maisto rinkimo lauke. Tai nėra atskira bičių grupė ar tiksliai apibrėžta vystymosi stadija – jų funkcijos persidengia ir keičiasi pagal šeimos poreikius. Pereinamojo laikotarpio darbai dažniausiai atliekami

Bitės maitintojos – daugiausia jaunos darbininkės, prižiūrinčios ir maitinančios lervutes. Jų darbas yra vienas svarbiausių šeimos atsinaujinimo procesų, nes nuo perų maitinimo priklauso išsiritusių bičių kūno išsivystymas, fiziologinė būklė, gyvybingumas ir gyvenimo trukmė. Maitintojų funkcijas bitės dažniausiai aktyviausiai atlieka būdamos maždaug 3–12 parų amžiaus. Tuo metu gerai išsivysto jų galvoje esančios ryklės, arba hipofaringinės, liaukos.

Užakiuotais perais vadinamos po akučių dangteliais besivystančios priešlėliukės ir lėliukės. Šiuo laikotarpiu perai nebemaitinami, tačiau jų organizme vyksta intensyvi metamorfozė. Vystymosi sėkmė priklauso nuo šeimos palaikomos temperatūros, drėgmės ir tinkamos oro apykaitos. Darbininkės akutė paprastai užakiuojama maždaug devintą parą nuo kiaušinėlio padėjimo, traninė – apie dešimtą, o motininis lopšelis – apie aštuntą parą. Akutę užakiavus,

Atvirais perais vadinami kiaušinėliai ir dar neužakiuotose akutėse esančios lervutės. Tai intensyviausios priežiūros reikalaujantis vystymosi laikotarpis, per kurį lervutės visiškai priklauso nuo bičių maitintojų, kokybiško maisto ir stabilaus lizdo mikroklimato. Atvirų perų vaizdas yra vienas informatyviausių šeimos būklės rodiklių. Lervutes daugiausia prižiūri jaunos bitės maitintojos, kurių ryklės liaukos aktyviausios pirmosiomis suaugusios bitės gyvenimo savaitėmis. Pirmosiomis

Motina, darbininkė ir tranas pereina tas pačias pagrindines vystymosi stadijas, tačiau jų trukmė skiriasi. Motina vystosi greičiausiai, darbininkė – vidutiniškai, o tranas – ilgiausiai. Šiuos skirtumus lemia lytis, maitinimas, akutės tipas ir skirtingos vystymosi programos. Individas Kiaušinėlio stadija Akutė užakiuojama Išsirita Apytikslė užakiuotų perų trukmė Motina apie 3 paras apie 8 parą apie 16 parą

Bitė darbininkė nuo kiaušinėlio iki suaugusio vabzdžio pereina visiškos metamorfozės ciklą. Jį sudaro kiaušinėlio, lervutės, priešlėliukės ir lėliukės tarpsniai. Visas vystymasis įprastomis sąlygomis trunka apie 21 parą. Šio ciklo pažinimas padeda įvertinti perų amžių, prognozuoti šeimos augimą, suprasti perų ligų eigą ir planuoti varozės kontrolę. Kiaušinėlio stadija Vystymasis prasideda motinai padėjus kiaušinėlį į akutės dugną.

Skirtingi bičių porūšiai ir veislinės linijos pasižymi paveldimomis morfologinių, fiziologinių bei elgsenos požymių tendencijomis. Šių požymių vertinimas padeda apibūdinti bičių kilmę, palyginti populiacijas ir numatyti, kaip šeimos gali prisitaikyti prie konkrečių klimato bei medunešio sąlygų. Vis dėlto nė vienas požymis nėra absoliučiai būdingas visoms tam tikros kilmės šeimoms. Svarbu skirti natūraliai susiformavusius geografinius porūšius nuo

Vakarinė medunešė bitė (Apis mellifera) per ilgą evoliucijos laikotarpį paplito didelėje Afrikos, Europos ir Vakarų Azijos teritorijoje. Skirtingose klimato bei kraštovaizdžio sąlygose susiformavo daugiau kaip dvi dešimtys geografiškai ir genetiškai atskiriamų porūšių. Bitininkystėje jie dažnai vadinami veislėmis arba rasėmis, tačiau biologiniu požiūriu tiksliausias terminas yra porūšis. Porūšiai nėra žmogaus sukurtos veislės. Jie susiformavo natūraliai, ilgą

Be branduolio genuose esančios informacijos, bitė iš motinos paveldi ir dalį ląstelės citoplazmoje esančių biologinių veiksnių. Šis paveldėjimo būdas vadinamas citoplazminiu paveldimumu. Jo reikšmė yra mažesnė negu branduolinio paveldimumo, tačiau jis svarbus tiriant motininių linijų kilmę ir kai kuriuos ląstelės medžiagų apykaitos procesus. Mitochondrijų paveldėjimas Svarbiausi citoplazminio paveldimumo vienetai yra mitochondrijos – ląstelės organelės, dalyvaujančios

Tėvinę bičių šeimos genetinio paveldo dalį perduoda tranai. Nors jie nerenka maisto, neaugina perų ir neatlieka įprastų lizdo darbų, jų reikšmė selekcijai yra labai didelė. Kiekviena darbininkė pusę branduolio genetinės medžiagos gauna iš motinos, o kitą pusę – iš vieno iš tranų, su kuriais motina buvo susiporavusi. Todėl būsimų šeimų savybes lemia ne tik veislinės

Motininė linija bičių selekcijoje užima ypatingą vietą, nes iš vienos veislinės motinos gali būti išauginta daug dukterinių motinų ir tranų. Taip jos genetinė medžiaga perduodama dideliam skaičiui palikuonių ir gali būti išsaugoma per daugelį kartų. Vis dėlto šeimos savybių nelemia vien motina – darbininkės pusę branduolio genų gauna iš motinos, o kitą pusę iš tranų,

Didžioji bičių genetinės informacijos dalis saugoma ląstelių branduolyje esančiose chromosomose. Branduolio genai lemia kūno sandarą, spalvą, vystymosi greitį, fiziologiją ir elgsenos ypatumus. Tačiau bitininkui svarbus požymis paprastai nėra tiesiog vieno geno rezultatas – jį formuoja daugelio genų tarpusavio sąveika ir aplinkos sąlygos. Motina ir darbininkės turi po 32 chromosomas – 16 paveldėtų iš motinos ir

Bičių paveldimumas yra sudėtingesnis negu daugelio kitų ūkiškai auginamų gyvūnų, nes šeimą sudaro skirtingos kilmės, glaudžiai bendradarbiaujantys individai, o dauguma bitininkui svarbių savybių pasireiškia visos šeimos lygmeniu. Šiuos mechanizmus būtina suprasti vykdant kryptingą bičių atranką – nekontroliuojant motinų ir tranų kilmės, selekcijos rezultatai tampa sunkiai prognozuojami. Haplodiploidinis paveldėjimas Svarbiausias bičių genetikos ypatumas yra haplodiploidinė lyties

Varroa destructor yra vienas pavojingiausių vakarinės medunešės bitės (Apis mellifera) parazitų ir viena pagrindinių šiuolaikinių bičių šeimų žuvimo priežasčių. Veiksminga varozės kontrolė neįmanoma nesuprantant erkės dauginimosi biologijos. Erkės dauginasi tik užakiuotose perų akutėse, kur suaugusi patelė minta besivystančios bitės riebaliniu kūnu ir deda kiaušinėlius. Iš vienos darbininkės perų akutės vidutiniškai išsirita apie 1,3–1,4 gyvybingos erkės

.2026 metų gegužės 8 d. Trakų rajone vyko Nacionalinės mokėjimo agentūros (toliau -NMA) rengiama apskritojo stalo diskusija „Kurkime klestintį kraštą kartu!‟. Šis susitikimas buvo organizuojamas siekiant aptarti žemės ūkio, miškininkystės ir kaimo plėtros sektoriams aktualius klausimus. Mūsų asociaciją atstovavo narys bitininkas Rimantas Zablackas. Svarbu pažymėti,kad iš visų Lietuvoje veikiančių bitininkų asociacijų dalyvavo tik LBPA ,,Austėja”.            

2026 m. kovo 31 d. įvyko dar vienas Bitininkystės probleminių klausimų sprendimo komisijos posėdis. Ši komisija buvo sukurta praėjusių metų rudenį, suteikdama vilčių, kad pagaliau bus imtasi spręsti ilgai užsitęsusias bitininkų problemas. Nuo rudens įvyko vos du posėdžiai – ir juose didžiąja dalimi apsiribota nereikšmingų klausimų pristatymu, taip ir nepaliečiant esminių problemų. Deja, kol kas

Jo metu pristatytos asociacijos veiklos ir finansinės ataskaitos. Į asociaciją priimti penki nauji nariai. Asociacijos narių prižiūrimų bičių šeimų skaičius padidėjo daugiau nei 200. Aptarti 2025 metų nuveikti darbai – asociacijos svetainė papildyta net 80 bitininkystei aktualių straipsnių, tęsiamas bendradarbiavimas su EBA, taip pat siekiama tęsti pradėtus, tačiau dar neužbaigtus darbus. Narių pageidavimu susirinkime dalyvavo

Šių metų sausio 15 d. Aplinkos ministerijoje (A. Jakšto g. 4, 506 salėje) ir nuotoliniu būdu per TEAMS platformą įvyko seminaras, skirtas medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos vertinimui aptarti. Seminaro metu buvo pristatyti pakeitimai, susiję su atnaujintu Medžioklės įstatymu, reglamentuojančiu žalos atlyginimą už padarytą žalą jaunam miškui, miško savininkams bei ūkininkams dėl pasėlių suniokojimo. Į renginį

2025 m. rugsėjo 22–26 dienomis Lietuvos bitininkų profesionalų asociacijos „Austėja“ nariai dalyvavo tarptautiniame bitininkų kongrese Apimondia 2025, vykusiame Danijoje. Tai buvo ypatinga patirtis – juk ne kasdien tenka sutikti bičiulių iš tolimiausių pasaulio šalių, aplankyti didžiulę bitininkystės įrangos ir reikmenų parodą, kurioje savo naujoves pristatė įvairių šalių gamintojai. Kur susitinka nuoširdumas, bendrystė, patirtis ir žinios

LIETUVOS BITININKŲ KONFEDERACIJA 2025 m. rugsėjo 11 INFORMACINIS PRANEŠIMAS Apie mūsų dalyvavimą, diegiant 2025 m. ES investicines priemones. Baigėsi dar vienas, 2025-tųjų medunešis,- pamaitintos bitės rengiasi žiemos poilsiui, medus išsuktas, paruoštas pardavimui ar pradžiuginti artimuosius bei bičiulius. Prabėgusią vasarą, nestokojusią nei klimato kaitos, nei ekonominių iššūkių, bitininkams buvo itin vertingos ES investicinės priemonės. Baigiantis svarbiausiems

,,Bitynų ganyklos – 2025″ – Lietuvos bitininkų konfederacijos edukacinis interneto reportažų ciklas, visuomenei skleisti žinias apie bičių produktų naudą žmonių sveikatai. Reportažuose užfiksuoti Lietuvos bitininkų konfederacijos prezidento Leopoldo Tarakevičiaus susitikimai su bitininkais, kurie dalijasi pažangaus bitininkavimo patirtimi, žiniomis apie kokybiško medaus gamybą ir bičių produktų naudą sveikatai, jo pateikimą, primena bitės išsaugojimo svarbą. Nuorodos: Žalčių

Bitininkystėje dažnai ieškoma vis naujesnių technologijų, įskaitant jutiklių, termokamerų, CO₂ analizatorių ar net akustinės įrangos diegimą. Tačiau pats prieinamiausias ir dažnai greičiausias būdas įvertinti bičių šeimos būklę, tai pačių bičių stebėjimas. Patyręs bitininkas geba iš keletos bičių duodamų ženklų pasakyti daugiau nei kai kurie prietaisai. Tai žinios, kurias reikia kaupti perduoti, nes jos tampa pamatu

Spietimas yra natūralus bičių dauginimosi būdas, užprogramuotas jų genetikoje. Tai gyvybiškai svarbus procesas, kuriuo bitės siekia užtikrinti rūšies tęstinumą. Nors spietimas dažnai suvokiamas kaip nuostolis bitininkui, bet sugautas ir tinkamai prižiūrėtas spiečius gali tapti produktyvia šeima, kartais net produktyvesne už senąją. Sugavus spiečių, svarbu jį tinkamai įkurdinti. Prieš spiečių keliant į avilį, rekomenduojama jį 2

Bičių elgsena yra rodiklis, atspindintis ne tik šeimos būklę, bet ir aplinkos bei bitininko įtaką. Supiktėjimas yra natūrali gynybinė reakcija, tačiau kai agresija trukdo darbui, kelia pavojų bitininkui ir aplinkiniams, tai gali būti signalas apie šeimos problemas. Suprasti šio reiškinio priežastis ir mokėti jas pašalinti būtina kiekvienam bitininkui. Viena dažniausių supiktėjimo priežasčių esti motinos problema.

Bičių šeimos produktyvumas ir išgyvenamumas priklauso nuo motinėlės apsiskraidymo sėkmės, kuri savo ruožtu priklauso nuo sveikų, vaisingų tranai. Tranai, vyriškos lyties bitės, atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant genetinę įvairovę, reikalingą šeimos produktyvumui ir atsparumui ligoms. Skirtingai nei darbininkės, tranai nedalyvauja nešant nektarą, siuvant korius ar saugant avilį. Jų pagrindinė funkcija – reprodukcija. Tranų auginimui bičių

Medus yra puikus produktas, pasižymintis puikiomis maistinėmis ir gydomosiomis savybėmis. Tačiau jis taip pat gali būti jautrus įvairių teršalų, ypač pesticidų ir sunkiųjų metalų, kaupimuisi. Teršalai į medų papuola dviem keliais, (a) išoriniais (žemės ūkio ir pramonės tarša) bei (b) vidiniais (bitininkų naudojamos cheminės priemonės priešVarroa destructor erkes). Pesticidų užterštumas iš aplinkos Pesticidai į medų

Bičių surinktos žiedadulkės yra vienas vertingiausių bičių produktų, pasitarnaujantis kaip pagrindinis baltymų, vitaminų, riebalų ir mineralinių medžiagų šaltinis. Žiedadulkės naudojamos ne tik bičių šeimos mitybai, bet vis labiau populiarėja kaip maisto papildas žmonėms. Tačiau žiedadulkės yra itin jautrios įvairių aplinkos teršalų kaupimuisi, iš kurių dažniausiai aptinkami pesticidai ir sunkieji metalai. Pesticidai Bičių žiedadulkėse aptinkama itin

Bičių duonelė tai vertingas bičių produktas, gaunamas fermentuojant žiedadulkes, jas maišant su medumi. Duonelė yra nepakeičiamas bičių baltymų, vitaminų, riebalų ir mikroelementų šaltinis. Tačiau dėl bičių duonelėje dažnai kaupiasi aplinkos teršalai, .t.y, pesticidai ir sunkieji metalai. Pesticidų kaupimasis Pesticidų kaupumasis bičių duonelėje yra tiesiogiai susijęs su aplinka. Daugelis pesticidų, aptinkamų bičių duonelėje, atkeliauja su žiedadulkėmis,

Bičių vaškas yra unikalus produktas. Iš vaško bitės siuva korius, kuriuose vėliau saugo medų, bičių duonelę, augina perus. Tačiau bičių vaškas turi ir kitą, mažiau pageidaujamą savybę. Dėl lipofilinių (riebaluose tirpių) charakteristikų jis yra itin jautrus įvairių aplinkos teršalų kaupimuisi. Pagrindinės teršalų grupės, kurios randamos vaške, yra pesticidai ir sunkieji metalai. Pesticidai vaške Pesticidai į

Per pastaruosius dešimtmečius bitės susiduria su rimtais iššūkiais dėl jų mažėjimo visame pasaulyje. Vienas reikšmingiausių veiksnių, darančių neigiamą poveikį bičių sveikatai, yra pesticidai. Bitės gali susidurti su pesticidais įvairiais būdais. Dažniausiai bitės kontaktuoja su pesticidais tada, kai insekticidai yra purškiami ant žydinčių augalų. Bitės, rinkdamos žiedadulkes ir nektarą, gauna tiesioginį kontaktą su šiomis cheminėmis medžiagomis.

Sėkminga bitininkystė labai priklauso nuo kokybiškų bičių motinėlių prieinamumo. Motinėlės lemia bičių šeimos produktyvumą, stiprumą ir atsparumą ligoms. Bitininkystėje dažnai susiduriama su poreikiu laikinai išsaugoti didesnį motinėlių kiekį. Šiam tikslui taikoma speciali technika, vadinama motinėlių banku (angl. queen banking). Kodėl bitininkai naudoja motinėlių bankus? Motinėlių bankas yra specialiai paruošta šeima, kurioje narveliuose laikomos susiporavusios motinėlės.

Žiemos laikotarpis bičių šeimai yra ramybės metas, kuomet šeima sumažina savo aktyvumą iki minimumo. Paprastai žiemos metu bitės susiburia į kamuolį, kuriame palaiko pastovią temperatūrą, vartoja mažai maisto, o jų gyvybiniai procesai sulėtėja. Tačiau kartais bitininkai susiduria su netikėta situacija, kuomet žiemos metu šeimos ima auginti perus. Toks reiškinys gali sukelti rimtų problemų ir ženkliai

Bičių šeimų gebėjimas prisitaikyti prie ekstremalių oro sąlygų yra gyvybiškai svarbus jų išlikimui. Norint sėkmingai bitininkauti ir palengvinti darbštuolių dalią, mes turime suprasti, kaip ekstremalios oro sąlygos (tiek šaltis, tiek karštis, tiek sausros) veikia bičių elgesį ir šeimą. Svarbu supranti, kad individualių bičių kūno temperatūra daugiausia priklauso nuo aplinkos. Bitė sugeba palaikyti savo kūno temperatūrą

Bičių mityboje vienas svarbiausių komponentų yra baltymai. Baltymų bitės natūraliai gauna iš žiedadulkių ir bičių duonelės. Baltymai ypač reikalingi perų maitinimui ir jaunų bičių vystymuisi. Kai trūksta natūralių žiedadulkių šaltinių, bitininkams reikia užtikrinti baltymų papildų, kad šeimos išliktų produktyvios. Bitės visada pirmenybę teikia šviežioms žiedadulkėms. Kai trūksta žiedadulkių, bitės naudoja sukauptą bičių duonelę. Jei trūkumas užsitęsia

Angliavandeniai yra vienas iš pagrindinių bičių mitybos dalių. Gamtoje bitės angliavandenius gauna iš nektaro, tačiau kai natūralių šaltinių trūksta arba sezonas nėra palankus, bitininkams tenka papildyti jų atsargas cukraus sirupu ar kitais angliavandenių papildais. Vienas svarbiausių angliavandenių panaudojimo momentų yra ruduo, kai šeimos ruošiamos žiemai. Tuomet bitės intensyviai maitinamos 3:2 santykio cukraus sirupu (3 kg

Sveikos ir produktyvios bičių šeimos yra ne tik bitininko pasididžiavimas, bet svarbios visai ekosistemai. Tradicinė avilių priežiūra reikalauja nuolatinių fizinių patikrinimų, kurie reikalauja daug laiko ir pastangų. Norint sumažinti kaštus, bitininkai vis dažniau atsigręžia į daiktų internetą (angl. Internet of Things, IoT). Daiktų internetas yra technologinė koncepcija, kurioje jutikliai, davikliai ir matavimo sistemos, yra sujungtos

Pastaruoju metu bitininkystė susiduria su vis daugiau sunkumų, pavyzdžiui,erkėmis bei klimato kaitos keliamais iššūkiais. Šiems sunkumams spręsti vis dažniau pasitelkiamas dirbtinis intelektas (DI). Visų pirma, svarbu suprasti, kas yra pats dirbtinis intelektas. Paprastai kalbant, DI yra kompiuterinių technologijų ir algoritmų sritis, kurios tikslas sukurti sistemas, galinčias atlikti tokias užduotis, kurioms anksčiau reikėjo žmogaus intelekto, pavyzdžiui,

Vienas iš svarbiausių sėkmingos bitininkystės veiksnių yra kruopštus ir reguliarus bityno inventoriaus valymas bei dezinfekavimas. Kadangi bitės yra ganėtinai jautrios įvairioms ligoms ir parazitams, tinkamai prižiūrimas ir švarus inventorius yra svarbu. Bitininkams būtina žinoti skirtumus tarp valymo ir dezinfekavimo bei efektyviai taikyti abu procesus praktikoje. Valymas yra pirminis procesas, kurio metu mechaniškai arba chemiškai pašalinami

Bitės pasižymi išskirtiniu gebėjimu palaikyti stabilią temperatūrą savo avilyje, nepaisant kintančių aplinkos sąlygų. Ši savybė vadinama socialine termoreguliacija ir yra gyvybiškai svarbi šeimos išlikimui, vystymuisi bei produktyvumui. Skirtingais metų laikais bitės naudoja skirtingas šildymosi ir vėsinimosi taktikas. Optimali temperatūra bičių perų vystymuisi yra labai siaurame intervale, tarp 33 ir 36 °C. Tai reiškia, kad lervos

Problema: bitės žūva iš bado, nors avilyje yra maisto Žiemą viena dažniausių bičių žūties priežasčių tai maisto nepasiekiamumas, o ne jo stoka. Avilyje gali būti ir 20 kg medaus, bet jei jis netinkamai išdėstytas, bičių kamuolys gali jo nepasiekti. Jei tarp kamuolio ir maisto atsiranda per didelis tarpas, virš 3 cm ir korys šaltas bitės

Problema: netolygus maisto išsidėstymas avilyje Rudenį šeima dar gali aktyviai auginti perus, todėl bičių kamuolio formavimosi vietoje gali nebūti pakankamai maisto. Nors atsargų avilyje iš pirmo žvilgsnio gali būti daug, jos gali būti išsimėčiusios po visą lizdą, pavyzdžiui, sirupas sukrautas kraštuose, o lizdo centre, kur vėliau formuosis kamuolys, gali būti tuščia. Tokiu atveju žiemą bitės

Problema: per mažai tuščių korių medui sandėliuoti Bitės nustoja nešti nektarą, kai avilyje nebėra kur jo dėti. Tuo metu, kai medunešis įsibėgėja, perai jau dažniausiai užima didelę dalį lizdo, todėl sandėliavimo vietos reikia ieškoti meduviniuose aukštuose. Jeigu aukštų per mažai, nektaro nebus kur atnešti, todėl bus prarandamas laikas ir potencialus medaus derlius. Sprendimas – stebėti

Antroji žiemos pusė nuo sausio pabaigos iki pirmojo apsiskraidymo, tai pereinamasis laikotarpis iš pasyvios ramybės į aktyvėjantį ciklą avilyje. Nors dar šalta, saulė kyla aukščiau, dienos ilgėja ir tai daro poveikį bitėms. Dėmesio centre atsiranda padidėjęs maisto suvartojimas, pirmųjų perų auginimas ir pasiruošimas pavasariui. Prasideda pirmųjų perų auginimas Jei motina nebuvo izoliuota, ji gali pradėti

Pirmoji žiemos pusė nuo vėlyvo rudens iki sausio pabaigos tai ramiausias periodas bityne. Šeimos, pasiruošusios tinkamai, pereina šį laikotarpį beveik be trikdžių, o bitininko užduotis tik retkarčiais patikrinti, ar viskas vyksta pagal planą. Nors fizinė intervencija šiame etape beveik nedaroma, bet tai itin vis vien atsakingas metas. Drėgmės kontrolė Sausas avilio vidus yra viena iš

Ruduo žymi pereinamąjį laikotarpį iš aktyvaus į pasyvų sezoną. Tai metas, kai bitininko vaidmuo keičiasi. Šiuo metu nebe aktyviai bitininkaujama, o bitės verčiau stebimos iš toliau ir bandoma įsitikinti, kad šeimos tinkamai paruoštos žiemai. Nuo šio laikotarpio sprendimų priklauso, kaip bitės išgyvens šaltąjį sezoną. Perėjimas į pasyvią būseną Kritus temperatūrai, bitės susimeta į kamuolį, kuriame

Rudeninis bičių šeimų gydymas tai paskutinė galimybė užtikrinti, kad į žiemą šeima žengs be pavojingo gyvybei erkėtumo. Nors pagrindinis gydymas nuo Varroa destructor turėjo būti atliktas dar vasaros viduryje, prieš žieminės kartos vystymąsi, ruduo suteikia unikalią galimybę gydymą atlikti tada, kai avilyje nebelieka perų. Visgi, tradiciniai cheminiai vaistai varozės kontrolei dažnai nebeatlieka savo funkcijos. Jie

Tinkamas bičių maitinimas rudenį, tai vienas svarbiausių darbų ruošiantis ilgam žiemos laikotarpiui. Kad šeima išgyventų iki pavasario ir būtų pasirengusi naujam sezonui, reikia pasirūpinti ne tik pakankamu maisto kiekiu, bet ir jo tinkama sudėtimi ir paskirstymu avilyje. Rudeninis maitinimas yra sąmoningas bitininko veiksmas, užtikrinantis, kad bitėms netrūks atsargų net ir esant permainingoms oro sąlygoms. Viena

Stiprios, sveikos ir ilgaamžės bičių šeimos paruošimas žiemai tai vienas svarbiausių bitininko tikslų vasaros pabaigoje ir rudenį. Nuo šio etapo priklauso, ar šeima išgyvens žiemą ir sėkmingai pradės naują sezoną pavasarį. Ruošimasis žiemai vyksta dar aktyviuoju laikotarpiu, kai būtina užtikrinti, kad bitės būtų sveikos, aprūpintos pakankamu maisto kiekiu ir apsaugotos nuo parazitų. Svarbiausias pasiruošimo žiemai

Stiprios ir gausios bičių šeimos išauginimas – tai pagrindinis bitininko tikslas pavasario ir vasaros pradžios laikotarpiu. Tik tinkamai vystoma ir laiku sustiprinta šeima sugeba efektyviai išnaudoti trumpą, bet intensyvų medunešį bei surinkti maksimalų medaus kiekį. Tam būtinas tikslus bičių vystymosi procesų supratimas ir aktyvus šeimos valdymas visais etapais. Bičių šeimos vystymasis pavasarį vyksta cikliškai, t.y.,

Varroa destructor erkės yra vienos pavojingiausių bičių parazitų, tiesiogiai paveikiančios šeimą, jos produktyvumą ir net išgyvenamumą. Vėlyvas pavasaris bei vasaros pradžia – tai laikas, kai perų kiekis avilyje didžiausias, todėl erkių populiacija auga eksponentiškai ir vėliau tai gali sukelti didelę žalą bičių šeimai. Erkes būtinai reikia pašalinti prieš žiemos bičių kartos vystymąsi. Norint tai įvykdyti

Pavasaris bitininkystėje tai laikas, kai kiekvienas veiksmas turi vieną ir pagrindinį tikslą – užauginti kuo daugiau stiprių, darbingų bičių iki prasidedant pagrindiniam medunešiui. Tik tada, kai iki medunešio pradžios šeimoje jau būna suformuota didelė lauko bičių masė, galima tikėtis gero derliaus. Kad šis tikslas būtų pasiektas, šeimos turi būti aktyviai plečiama ir skatinama nuo pat

Pavasaris yra ypatingas laikotarpis bičių šeimoms, nes tai laikas, kai jos pereina nuo žiemos ramybės būsenos prie aktyvaus vystymosi. Būtent pavasarį suformuojamas būsimos šeimos stiprumas, nuo kurio tiesiogiai priklauso šeimos produktyvumas pagrindinio medunešio metu. Bitininko užduotis šiuo metu yra užtikrinti optimalias sąlygas šeimai stiprėti ir išvengti žūčių. Pirmasis žingsnis pavasarį, tai šeimos stiprumo įvertinimas, apie