Prie straipsnių angliškų pavadinimų prisegtos nematomos nuorodos. Su pelyte nuspaudus atsiverčia originalas.
A derived honey bee stock confers resistance to Varroa destructor and associated viral transmission
Išveistas bičių porūšis suteikiant atsparumą Varroa destructor ir jo sąryšys su viruso perdavimu.
Trumpai
Paviršinis parazitasVarroa erkės kelia didžiausią grėsmę veisiamų bičių (Apis mellifera) šeimoms ir jų kolonijoms visame pasaulyje. Nepaisant didelių pastangų naudojant ir naujus gydymo būdus erkėms bei jų pernešėjams kontroliuoti priemonių veiksmingumas buvo ribotas, nes šeimininkas išlieka paprastas(naivus). Galimas sprendimas slypi tame – Varoa erkėms atsparių bičių išteklių plėtra. Tačiau pakankamai tikslios ir griežtų atrankos stoka ir kablumai riboja plačius jos taikymus ir efektyvumą. Šiame straipsnyje aprašysime atsparių Varroa parazitų ir virusų dinamiką tarp naminių bičių, taip vadinamų „Pol-line“ (vežiojamų apdulkintojų) šeimose, naudojant plataus masto tęstinį tyrimą. Rezultatai rodo ženkliai sumažėjusį Varroa erkių kiekį (užkrėstumo) lygį šiose populiacijose, sumažėjo trijų pagrindinių virusų (DWV-A, DWV-B ir CBPV), o bičių išgyvenamumas padidėjo du kartus. Ketvirtasis virusas BQCV užsikrėtimo lygiais yra nesusijęs su Varroa ir neatitinka bičių erkėtumo lygmenis, o tai parodo, kad šio viruso titro lygmenys yra kitokio priklausomumo kolonijų mirtingumo rizikos veiksniams. Šios išvados pabrėžia poreikį iš naujo įvertinti Varroa (etiologiją) suderinamumą su bitėmis ir pasiūlyti, kad pasiūlyti kaip efektyviai būtų galima įveikti plintančias Varroa pandemijas ir šeimų žūtis .
Virusinis užkratas su apdulkinančiomis bitėmis sėkmingai keliauja (migruoja) ir užkrečia vietovę. Išėmus motinėlę iš užkrėstos šeimos ir naujoje vietuje ją įdiegus į neužkrėstą šeimą išaugusios bitės nustatyta kad taip pat bus virusuotos* (Kituose straipsniuose parodyta, kad motinėles poravimo metu virusai gali būti kartu su tarpsperminiu skysčiu perduoti apvaisintos motinėlės kiauštakin, kuriame šiuo atveiju gyvų virusų išliekamumas mažėja. Beje, spėjama, kad negyvus spermatozoidus motinėlės kiauštakis geba pašalinti ir nelikus jame spermatozoidų motinėlė avilio bičių yra keičiama) Motinėlės dėslumui sumažėjus šeima taip pat mažėja ir silpsta ir tuo pačiu erkėms langviau jose veistis.
Honey bee predisposition of resistance to ubiquitous mite infestations
Bičių polinkis į atsparumą visur paplitusioms erkėms
Trumpai
Trūksta šeimininkų ir parazitų bendros evoliucijos istorijos, kaip parazitai pereina prie naujų šeimininkų. Taip buvo Vakarų bitėms (Apis mellifera), kai ektoparazitinė erkė Varroa destructor pakeitė šeimininkus iš Rytų bičių (Apis cerana). Nuo to laiko ši erkė tapo didžiausia biologine grėsme A. mellifera visame pasaulyje. Tačiau žinoma, kad kai kurios A. mellifera populiacijos išgyvena užkrėtimus, daugiausia slopinant erkių populiacijos augimą. Vienas žinomas mechanizmas yra slopinamas erkės dauginimasis (SMR), tačiau pagrindinė genetika yra menkai suprantama. Čia mes naudojame haploidinius(vieno genų rinkinio) tranus, kilusius iš vienos motinos iš Nyderlandų, kuri sukūrė atsparumą Varroa, visa egzome (Svarbiausia DNR sekos dalis )sekos nustatymas ir elastinė grynoji regresija(matematiniame artėjančiame išskaičiavime), siekiant nustatyti genetinius variantus, susijamus su atspariomis SMR medaus bitėmis. Aštuonių variantų modelis teisingai numatė 88% fenotipų ir nustatė šešis rizikos ir du apsauginius variantus. Dauginimosi ir nesidauginančių erkių atskirti nepavyko naudojant DNR mikrosatelitus, o tai sutinka su hipoteze, kad tai ne parazitas, o šeimininkas, kuris prisitaikė pats*. Mūsų rezultatai rodo, kad nuo perų feromonų priklausoma erkės oogenezė (lytinės ląstelės atsiradimas)sutrinka atspariuose šeimininkuose. Nustatyti genetiniai žymenys turi didelį potencialą prisidėti prie tvarios pasaulinės bitininkystės.
*)Tai yra bitė susirgo virusine liga.
Fertility costs of cryptic viral infections in a model social insect
Dėl paslaptingo virusio juo infekuotai bičių motinai vaisingumo netektys
Trumpai
Mažėjanti vabzdžių populiacija pabrėžia, kaip svarbu suprasti pagrindinius veiksnius įtakojančius vabzdžių prisitaikomumo sumažėjimui. Čia mes ištyrėme virusus kaip grėsmę socialiniam vabzdžių dauginimuisi, naudojant bites kaip pavyzdinę rūšį. Pranešame, kad dviejose nepriklausomose apklausose (N = 93 ir N = 54, atitinkamai) bičių (Apis mellifera) motinėlių, paimtų iš dešimties bitininkystės augimviečių visoje Britų Kolumbijoje kur didelis natūralių virusinių infekcijų lygis yra susijęs su kiaušidžių masės sumažėjimu. Nevykusios (prastos kokybės) motinėlės pasižymėjo didesniu virusinės infekcijos lygiu, sumažėjusiu spermatozoidu gyvybingumas, mažesnėmis kiaušidėmis ir pakitusia kiaušidžių baltymų sudėtimi, palyginti su sveikomis motinėlėmis. Mes eksperimentiškai užkrėtėme motinėles Izraelio ūmaus paralyžiaus virusu (IAPV) ir nustatėme, kad kiaušidžių IAPV sušvirkštų motinėlių masė buvo žymiai mažesnė nei kontrolinių motinėlių, tai rodo priežastinį ryšį tarp virusinės infekcijos ir kiaušidžių dydžio. Motinėlės, kurioms buvo suleista IAPV, taip pat turėjo žymiai mažesnė vitellogenino, pagrindinio motininių lervų vystymosi šaltinio, patenkančio į besivystančius organizmus, ir inicijuoja oocitų (nesubrendusi moteriška lytinė ląstelė, kuri po dviejų mejozinių dalijimųsi virsta kiaušialąste) ir didesnio kiekio karščio šoko baltymų farmavimosi, kurie yra bičių antivirusinio atsako dalis. Šis darbas kartu rodo, kad lauke natūraliai atsirandančios virusinės infekcijos kenkia motinėlės reprodukcinei vertei.
Host-driven temperature dependence of Deformed wing virus infection in honey bee pupae
Deformuotų sparnų viruso infekcijos medaus bičių lėliukėse priklausomybė nuo jų temperatūros
Trumpai
Virusinės Infekcijos priklausomybė nuo temperatūros atspindi parazitų ir šeimininkų sąveikos pokyčius. Aukšta temperatūra dažnai sušvelnina infekciją, teikdama pirmenybę karščiui tolerantiškiems šeimininkams, o ne jautriems karščiui parazitams. Bitės pasižymi endotermine (sunaudojančia)termoreguliacija – reta tarp vabzdžių, kurie gali skatinti atsparumą parazitams. Tačiau virusai labai priklauso nuo šeimininko, o tai rodo kad virusinę infekciją galėtų palaikyti optimali šeimininko funkcija, o ne grėsmė. Suprasti, kaip formuojasi temperatūros sąlygoti virusų ir šeimininkų veikimo pokyčiai – infekcija, palyginome izoliuoto viruso fermentų aktyvumo priklausomybę nuo temperatūros, trijuose bičių elgsenos bruožuose ir bičių lėliukių infekcijoje. Viruso fermentų aktyvumas skyrėsi mažiau nei 2 kartus > 30 °C intervale, apimančiame ektoterminiams vabzdžiams ir bitėms būdingą temperatūrą. Ir priešingai, bičių našumas buvo didžiausias esant aukštai (≥ 35 °C) temperatūrai ir buvo didelis jautrus temperatūrai. Nors šie rezultatai rodo, kad didėja temperatūra teikia pirmenybę šeimininkams, o ne virusams, lėliukės infekcijos priklausomybė nuo temperatūros atitiko lėliukių vystymasis, nukrenta tik prie viršutinės lėliukių šiluminės ribos. Mūsų rezultatai atspindi nuo šeimininko priklausomą virusų pobūdį, o tai rodo, kad infekcija pagreitina, o ne sumažina optimali šeimininko funkcija, prieštaraujanti prognozėms, pagrįstoms santykiniu parazitų veikimu į šeimininkus, ir siūlo kompromisus tarp atsparumo infekcijai ir šeimininko išgyvenimo, kurį riboja bičių „karščio“ gyvybingumas.
Medžiagą surinko asociacijos garbės narys Vaidotas Stanevičius.