Amerikinis bičių perų puvinys – viena pavojingiausių bakterinių bičių perų ligų. Ją sukelia sporas formuojanti bakterija Paenibacillus larvae. Nuo europinio bičių puvinio ši liga pirmiausia skiriasi tuo, kad jos požymiai dažniausiai išryškėja jau užakiuotuose peruose, o sukėlėjo sporos yra itin atsparios ir aplinkoje gali išlikti gyvybingos daugelį metų. Amerikinis bičių perų puvinys yra į Europos Sąjungos gyvūnų ligų sąrašą įtraukta D kategorijos liga, todėl jos įtarimo negalima vertinti kaip įprasto, savarankiškai gydomo perų susirgimo. NMVRVI informacija apie kontroliuojamas gyvūnų ligas
Lervutės užsikrečia prarijusios P. larvae sporų su užkrėstu perų maistu. Jautriausios yra labai jaunos, pirmųjų 24–48 gyvenimo valandų lervutės, o joms augant atsparumas infekcijai sparčiai didėja. Nors užsikrečiama dar atviroje akutėje, lervutė paprastai žūsta jau po akutės užakiavimo. Jos kūne susidaro daugybė naujų sporų, todėl kiekviena žuvusi lervutė tampa stipriu ir ilgalaikiu užkrato šaltiniu.
Sporos gali išlikti gyvybingos dešimtmečius išdžiūvusiose lervučių liekanose, koriuose, meduje ir ant užteršto bitininkavimo inventoriaus. Jos atsparios išdžiūvimui, daugeliui įprastų dezinfekavimo priemonių ir nepakankamam terminiam apdorojimui. Dėl šios priežasties užkratas gali išlikti net tuščiuose, ilgą laiką nenaudotuose aviliuose ir vėl patekti į bičių šeimas su senais koriais, medumi ar nedezinfekuotu inventoriumi.
Vienas būdingiausių amerikinio bičių puvinio požymių – netolygus, margas užakiuotų perų vaizdas. Pažeistų akučių dangteliai patamsėja, įdumba, atrodo drėgni ar riebaluoti, juose gali atsirasti netaisyklingų skylučių. Bitės, mėgindamos pašalinti žuvusius perus, dangtelius iš dalies nugraužia, todėl viename koryje matyti sveikų, pažeistų ir tuščių akučių.
Lauko sąlygomis gali būti atliekamas degtuko, arba tąsumo, mėginys. Į pažeistos akutės turinį įkišus degtuką ar ploną lazdelę ir ją lėtai ištraukus, suirusi lervutės masė gali išsitempti į rusvą, gleivingą, kelių centimetrų ilgio giją. Teigiamas tąsumo mėginys sustiprina amerikinio puvinio įtarimą, tačiau neigiamas rezultatas ligos neatmeta – masės tąsumas priklauso nuo perų irimo stadijos.
Vėliau žuvusios lervutės liekanos išdžiūsta ir virsta tamsiai rudais ar beveik juodais žvyneliais. Jie tvirtai prilimpa prie apatinės akutės sienelės, todėl bitės jų nepajėgia pašalinti. Šiuose žvyneliuose būna labai daug sporų, tad toks korys išlieka pavojingu užkrato šaltiniu. Iš pažeistų perų kartais gali sklisti specifinis, klijus ar sugedusius baltymus primenantis kvapas, tačiau jis nėra pastovus ir negali būti laikomas patikimu diagnostiniu požymiu.
Liga šeimoje plinta bitėms valant pažeistas akutes ir po to maitinant sveikas lervutes. Tarp šeimų sporas perneša plėšikaujančios bei klaidžiojančios bitės, taip pat pats bitininkas, perkeldamas užkrėstus korius, perus, medų, bites ar naudodamas bendrą nedezinfekuotą inventorių. Užkrėstu medumi maitinamos šeimos taip pat gali būti užkrėstos.
Įtarus amerikinį bičių puvinį būtina nedelsiant:
- nebeperkelti bičių, perų, korių, medaus ir inventoriaus į kitas šeimas;
- neleisti kilti plėšikavimui ir nesiaurinti lakų taip, kad prie avilio susidarytų grūstis;
- įtariamai šeimai naudotą inventorių laikyti atskirai;
- kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą arba veterinarijos gydytoją;
- nekeisti ir nenaikinti įtartų korių iki mėginių paėmimo, nebent kitaip nurodytų atsakingas specialistas.
Vien lauko požymių ar degtuko mėginio galutinei diagnozei nepakanka. Amerikinis bičių puvinys patvirtinamas laboratoriniu tyrimu. Dėl ypatingo sporų atsparumo ir lengvo ligos išplatinimo įtariant šią ligą negalima savarankiškai gydyti šeimos, jungti jos su kitomis šeimomis ar perlydyti įtartų korių kartu su sveiku vašku. Būtini skubūs, atsakingi ir pagal veterinarijos specialistų nurodymus atliekami veiksmai.