Kalkiniai perai – grybelinė bičių perų liga, kurią sukelia grybas Ascosphaera apis. Nors ši liga retai pražudo visą bičių šeimą, ji mažina išauginamų bičių skaičių, stabdo šeimos stiprėjimą ir gali gerokai sumažinti jos produktyvumą. Kalkinių perų atsiradimas dažnai rodo netinkamą lizdo mikroklimatą, nusilpusią šeimą arba nepakankamai išreikštą bičių higienišką elgseną.
Liga dažniausiai pasireiškia pavasarį ir vasaros pradžioje, ypač užsitęsus vėsiems bei drėgniems orams. Didesnė rizika kyla tada, kai lizdas yra per daug išplėstas, šeimoje trūksta bičių visiems perams apšildyti arba avilyje kaupiasi drėgmė. Sveikų perų zonoje bitės palaiko maždaug 34–35 °C temperatūrą, todėl lizdo atšalimas sudaro palankesnes sąlygas ligai vystytis.
Grybo sporos į lervutės organizmą patenka su užkrėstu perų maistu. Jos sudygsta lervutės žarnyne, o grybiena prasiskverbia į kitus audinius ir palaipsniui apraizgo visą kūną. Lervutė dažniausiai žūsta jau ištįsusi akutėje, prieš pat jos užakiavimą arba netrukus po jo. Žuvusi lervutė išdžiūsta ir virsta kieta, kreidą primenančia mumija.
Iš pradžių mumijos būna minkštos ir baltos, vėliau sukietėja. Baltos mumijos susidaro tada, kai grybas dar nesuformavęs sporinių kūnų. Grybui sporuliuojant jos tampa pilkšvos arba beveik juodos. Juodose mumijose būna daug aplinkoje ilgai galinčių išlikti sporų, todėl jos yra svarbus užkrato šaltinis.
Būdingiausi kalkinių perų požymiai:
- baltos, pilkšvos arba juodos sukietėjusios lervučių mumijos perų akutėse;
- mumijos ant avilio dugno arba prie lakos;
- netolygus, margas perų vaizdas;
- dalies akučių dangteliuose bičių pragraužtos skylutės;
- barškėjimas papurčius korį, kai laisvos mumijos juda akutėse;
- sulėtėjęs šeimos stiprėjimas ir mažėjantis jaunų bičių prieaugis.
Kalkinių perų sporos šeimoje plinta bitėms valant pažeistas akutes ir maitinant lervutes. Tarp šeimų jos gali būti pernešamos su užkrėstais koriais, vašku, medumi, žiedadulkėmis, bitėmis ir nedezinfekuotu inventoriumi. Todėl iš sergančios šeimos negalima perkelti korių ar maisto į kitas šeimas.
Kalkinių perų kontrolė pirmiausia grindžiama zootechninėmis ir higieninėmis priemonėmis. Lizdą reikia pritaikyti prie tikrojo šeimos stiprumo, kad bitės galėtų tankiai aptūpti ir tinkamai šildyti visus perus. Nereikalingi, bičių neaptūpti koriai pašalinami, tačiau lizdas neturi būti suspaustas tiek, kad sutriktų šeimos vystymasis.
Avilyje būtina palaikyti sausą mikroklimatą ir tinkamą, skersvėjų nesukeliančią ventiliaciją. Reikia pašalinti drėgmės kaupimosi priežastis, patikrinti avilio dugną ir stogą, o bitynui parinkti sausą, neužmirkstančią bei saulės apšviečiamą vietą. Pernelyg intensyvus vėdinimas šaltu oru taip pat nepageidaujamas, nes gali atšaldyti perus.
Silpnos šeimos stiprinimas turi būti gerai apgalvotas. Papildomai įdėti užakiuoti perai padidina bičių prieaugį, tačiau kartu išauga šildomų perų plotas. Jeigu suaugusių bičių nepakanka, tokia priemonė gali dar labiau pabloginti padėtį. Be to, perkeliant korius tarp šeimų kyla kitų ligų platinimo rizika. Todėl perai gali būti perkeliami tik iš visiškai sveikos šeimos ir tik tada, kai serganti šeima pajėgs juos tinkamai apšildyti.
Pažeistus korius, kuriuose gausu mumijų, rekomenduojama pašalinti ir pakeisti naujais. Avilio dugnas išvalomas, mumijos surenkamos ir saugiai sunaikinamos, o naudotas inventorius nuvalomas bei dezinfekuojamas. Mumijų negalima palikti prie avilių, nes jose esančios sporos gali vėl patekti į šeimas.
Ilgalaikei kontrolei ypač svarbi higieniška bičių elgsena – gebėjimas anksti atpažinti, atverti ir pašalinti pažeistus perus. Šis požymis yra paveldimas, todėl pasikartojant ligai motiną verta pakeisti jauna motina iš higieniška elgsena pasižyminčios linijos. Vien motinos pakeitimas aplinkoje esančių sporų nepašalina, todėl jį reikia derinti su korių atnaujinimu ir lizdo sąlygų gerinimu.
Specifinių, patikimai veiksmingų registruotų veterinarinių vaistų nuo kalkinių perų paprastai nėra. Įvairios liaudiškos ar neregistruotos priemonės gali užteršti medų bei vašką ir nepašalina pagrindinių ligą skatinančių veiksnių. Dažniausiai geriausių rezultatų pasiekiama užtikrinus šeimos stiprumą, tinkamą lizdo dydį, sausą ir stabilų mikroklimatą, reguliariai atnaujinant korius bei naudojant higieniškų linijų bites. Pašalinus ligą skatinančias sąlygas, stipri šeima kalkinius perus dažniausiai suvaldo pati.