Vakarinė medunešė bitė (Apis mellifera), kurią dažniausiai laikome aviliuose, yra tik viena iš kelių Apis genties rūšių. Jos biologiją geriau suprasti padeda palyginimas su kitomis šios genties bitėmis. Visoms joms būdingas bendruomeninis gyvenimo būdas: šeimą sudaro motina, bitės darbininkės ir tranai, o darbus darbininkės atlieka pagal amžių ir šeimos poreikius. Vis dėlto rūšys skiriasi kūno ir šeimų dydžiu, lizdų sandara, gynybine elgsena, gyvenamąja aplinka bei prisitaikymu prie klimato.
Bitininkystei ypač svarbi rytinė medunešė bitė (Apis cerana), paplitusi Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijoje. Ji yra pirminis Varroa destructor erkių šeimininkas. Per ilgą bendros evoliucijos laikotarpį tarp šios bitės ir parazito susiformavo santykinė pusiausvyra. A. cerana šeimose erkės sėkmingai dauginasi daugiausia tranų peruose, o pažeistus darbininkių perus bitės veiksmingai atpažįsta ir pašalina. Jos taip pat geba nusivalyti dalį ant kūno esančių erkių. Šie apsauginiai mechanizmai riboja parazito populiacijos augimą.
Erkei perėjus į Apis mellifera šeimas, ji pateko pas naują šeimininką, kurio darbininkių peruose gali sėkmingai daugintis. A. mellifera neturi taip gerai išreikštų ir visose populiacijose paplitusių varozę ribojančių apsauginių mechanizmų. Todėl erkių populiacija gali sparčiai augti, o negydoma šeima dėl parazitavimo ir erkių platinamų virusų dažnai žūsta. Tai klasikinis parazito perėjimo prie naujo, jam nepakankamai prisitaikiusio šeimininko pavyzdys.
Dalis tropikuose gyvenančių Apis genties rūšių lizdus suka atvirose vietose. Milžininė medunešė bitė (Apis dorsata) paprastai pasiūna vieną didelį korį po stora medžio šaka, uolos atbraila ar kitu horizontaliu paviršiumi. Ant vieno medžio ar uolos kartais susitelkia daug atskirų šios rūšies šeimų. A. dorsata bitės yra stambios, labai gynybingos, o jų šeimos gali sezoniškai migruoti didelius atstumus.
Nykštukinė medunešė bitė (Apis florea) taip pat siuva vieną atvirą korį, tačiau jos bitės ir šeimos yra gerokai mažesnės. Korys paprastai apjuosia ploną medžio ar krūmo šaką, o viršutinėje jo dalyje bitės suformuoja pastorintą medaus kaupimo zoną. Šios rūšys netinka laikyti įprastuose uždaruose aviliuose, tačiau savo natūralaus paplitimo vietose yra svarbios laukinių ir kultūrinių augalų apdulkintojos. Žmonės kai kur renka jų medų, tačiau tai nėra įprasta avilinė bitininkystė.
A. mellifera ir A. cerana lizdus dažniausiai įsirengia uždarose ertmėse ir pasiūna kelis lygiagrečius korius. Ertmė apsaugo lizdą nuo kritulių, vėjo ir staigių temperatūros svyravimų, todėl sudaro geresnes sąlygas tiksliai reguliuoti mikroklimatą. Toks lizdo tipas taip pat leido žmonėms šias bites perkelti į avilius ir valdyti jų šeimas.
Skirtinga lizdo sandara lemia termoreguliacijos ir prisitaikymo prie klimato skirtumus. Šaltesniuose regionuose gyvenančios Apis mellifera populiacijos sukaupia dideles maisto atsargas ir žiemą sudaro glaudų bičių kamuolį. Jo viduje bitės, virpindamos krūtinės raumenis ir keisdamos savo padėtį, palaiko šeimai išgyventi reikalingą temperatūrą. Taip visa šeima veikia kaip vientisa termoreguliacinė sistema ir gali kelis mėnesius išgyventi beveik neišskrisdama iš avilio.
Atvirus lizdus sukančios tropinės rūšys nėra prisitaikiusios prie ilgo šaltojo laikotarpio. Vietoj žiemojimo jos gali keisti lizdo vietą arba migruoti paskui sezoninius medunešius. Taigi skirtingos Apis rūšys ne išsidėsto nuo „paprastesnių“ iki „tobulesnių“, bet atspindi skirtingus evoliucinius prisitaikymo prie aplinkos būdus.
Šių rūšių palyginimas padeda suprasti ir praktines bitininkystės problemas. Apis mellifera gebėjimas gyventi uždarame avilyje, kaupti gausias maisto atsargas ir ištverti šaltą žiemą sudarė sąlygas jai tapti pagrindine bitininkystėje naudojama rūšimi. Tačiau jos nepakankamas prisitaikymas prie Varroa destructor rodo, kad ne visas biologines grėsmes bitės gali suvaldyti pačios. Suprasdamas jų evoliucinę kilmę ir prigimtines ribas, bitininkas gali pagrįsčiau planuoti šeimų priežiūrą, ligų kontrolę ir veislinę atranką.