Bičių šeima nėra vien atskirų vabzdžių sankaupa. Tai vientisa, savireguliuojanti biologinė sistema, daugeliu požymių veikianti kaip vienas organizmas, todėl moksle ji dažnai vadinama superorganizmu. Pavienė bitė negali ilgai atlikti visų išgyvenimui būtinų funkcijų, savarankiškai išauginti palikuonių ar palaikyti viso lizdo mikroklimato. Tik šeima geba daugintis spietimu, kaupti ilgalaikes maisto atsargas, išlaikyti pastovią perų temperatūrą ir išgyventi žiemą. Aktyviuoju sezono laikotarpiu stiprioje šeimoje gali būti nuo kelių dešimčių tūkstančių iki maždaug 60 000 bičių.
Šią sistemą sudaro trys bičių grupės – motina, darbininkės ir tranai. Kiekviena jų atlieka skirtingas funkcijas, tačiau nė viena neveikia visiškai savarankiškai. Motina deda kiaušinėlius, darbininkės prižiūri perus, renka maistą, siuva korius, saugo ir reguliuoja lizdo mikroklimatą, o tranai dalyvauja reprodukcijoje. Visų grupių veikla sujungiama cheminiais, elgsenos ir jutiminiais ryšiais.
Svarbią reikšmę turi motinos ir perų išskiriami feromonai. Motinos feromonai informuoja bites apie jos buvimą ir fiziologinę būklę, padeda palaikyti šeimos vientisumą bei slopina dalies darbininkių kiaušidžių vystymąsi. Perų feromonai veikia darbininkių maitinimo, valymo ir maisto rinkimo elgseną. Šių signalų poveikis nėra absoliutus – šeimos elgesį kartu lemia perų kiekis, maisto atsargos, temperatūra, bičių amžius ir daugybė kitų veiksnių.
Informacija šeimoje perduodama feromonais, garsiniais bei vibraciniais signalais, šokiais ir trofalaksija – tiesioginiais maisto mainais tarp bičių. Trofalaksijos metu perduodamas ne tik maistas, bet ir kvapiosios bei fiziologinės medžiagos, padedančios skleisti informaciją po visą šeimą. Dėl to bičių šeima veikia kaip paskirstytas informacinis tinklas, o ne kaip griežta hierarchija.
Vienas svarbiausių šios sistemos bruožų yra saviorganizacija. Avilyje nėra vieno vadovo, kuris vertintų visą padėtį ir duotų nurodymus kitoms bitėms. Kiekviena darbininkė reaguoja į jai prieinamus vietinius signalus: neužimtų akučių kiekį, perų poreikius, nektaro srautą, temperatūrą, feromonų koncentraciją ar kitų bičių elgesį. Iš daugybės tokių sąveikų susiformuoja visos šeimos atsakas.
Motina šeimos nevaldo įprasta šio žodžio prasme. Ji neatrenka medunešio šaltinių, nenurodo darbininkėms jų darbų ir nepriima sprendimo spiesti. Net jos kiaušinėlių dėjimo intensyvumą veikia darbininkės, paruošdamos akutes, maitindamos motiną ir keisdamos perų auginimo sąlygas. Motina yra centrinė reprodukcinė šeimos dalis, tačiau jos veikla priklauso nuo visos sistemos būklės.
Saviorganizaciją gerai iliustruoja biologo Thomaso D. Seeley tyrinėtas naujo būsto pasirinkimas. Spiečiui susitelkus laikinoje vietoje, dalis patyrusių bičių tampa žvalgėmis ir ieško tinkamų ertmių. Suradusi galimą būstą, žvalgė jį apžiūri ir grįžusi informaciją perduoda vizginamuoju šokiu. Šokio kryptis ir trukmė nurodo vietos padėtį, o jo intensyvumas bei kartojimų skaičius susiję su žvalgės įvertinta būsto kokybe.
Kitos žvalgės pagal šokį nuskrenda apžiūrėti siūlomos vietos ir ją įvertina savarankiškai. Geresnes vietas palaikantys šokiai išlieka ilgiau ir pritraukia daugiau žvalgių, o prastesni pasiūlymai palaipsniui praranda palaikymą. Kai vienoje vietoje susirenka pakankamas skaičius žvalgių – pasiekiamas kvorumas – pradedamas spiečiaus pasirengimas skrydžiui. Taip sprendimas atsiranda ne vienai bitei palyginus visas alternatyvas, o iš daugybės nepriklausomų vertinimų ir tarpusavio signalų.
Superorganizmo samprata nereiškia, kad pavienė bitė neturi biologinės reikšmės. Natūrali atranka gali veikti genus, individus ir visą šeimą. Tačiau daugelis svarbiausių savybių – produktyvumas, gynybingumas, higieniška elgsena, atsparumas ligoms, spietlumas ir gebėjimas žiemoti – praktiškai pasireiškia būtent šeimos lygmeniu.
Šis požiūris turi tiesioginę reikšmę bitininkystei. Vertinant šeimą svarbu stebėti ne vien motiną ar pavienes bites, bet bendrą perų vaizdą, bičių kiekį, maisto atsargas, lizdo mikroklimatą, higienišką elgseną ir reakciją į aplinkos pokyčius. Bet koks bitininko veiksmas – lizdo plėtimas, korių perkėlimas, motinos pakeitimas ar maitinimas – keičia ne vieną šeimos dalį, o visą tarpusavyje susijusią sistemą.
Todėl bičių šeimą pagrįsta laikyti biologine visuma, o pavienę bitę – specializuota jos dalimi. Suvokdamas šį principą bitininkas gali tiksliau interpretuoti šeimos būklę, numatyti jos reakcijas ir taikyti prie natūralios bičių biologijos derančius priežiūros metodus.