Problema: bitės žūva iš bado, nors avilyje yra maisto
Žiemą viena dažniausių bičių žūties priežasčių tai maisto nepasiekiamumas, o ne jo stoka. Avilyje gali būti ir 20 kg medaus, bet jei jis netinkamai išdėstytas, bičių kamuolys gali jo nepasiekti. Jei tarp kamuolio ir maisto atsiranda per didelis tarpas, virš 3 cm ir korys šaltas bitės nebesugeba pajudėti link atsargų. Dažniausiai tai įvyksta vasario pradžioje, kai bitės augina perus (jų nepalieka, todėl suvartoja maistą esantį aplinkui ir žūsta).
Kad to išvengtume, rudenį reikia užtikrinti, kad maisto būtų vienodai visuose rėmuose ir palikti tik tiek rėmų, kiek aptupia bitės. Rekomenduojama suspausti netgi stipriau (t.y., -2 rėmai, palyginus kiek aptūpia), nes dalis bičių iki žiemos žus. Maisto atsargų stebėjimą būtina pradėti nuo gruodžio pabaigos, bent kartą per mėnesį, o nuo vasario kas dvi savaites. Apžiūros metu vertinama kamuolio padėtis. Jei jis yra prie galinės avilio sienelės, būtina papildyti maisto. Tam galima naudoti sukietujusį medų maišelyje, užversti korį su maistu arba kandi tešlą.
Problema: per didelė drėgmė avilyje
Drėgmė žiemą yra tylesnis, bet ne mažiau pavojingas šeimų prakeiksmas. Net ir esant pakankamam maisto kiekiui, per didelis santykinis oro drėgnumas (>60 %) gali sukelti viduriavimą. Per didelė drėgmė atskiedžia žarnyno turinį. Taip pat dėgmei išgarinti bitės kelia temperatūra, o tam reikalinga vartoti maistą. Daugiau maisto – daugiau išmatų. Ilgainiui bitės pradeda tuštintis avilyje nebeišlaikiusios spaudimo, o tai sukelia stresą kamuolyje ir bitės nebežiemoja ramiai, todėl gali žūti iš bado arba gali atsirasti infekcijų. Per didelė drėgmė dažniausiai atsiranda dėl blogos ventiliacija, o ne kiauro stogo.
Drėgmės balansui palaikyti būtina gera viršutinė ventiliacija. Tai gali būti 30–35 mm skersmens anga korpuse. Taip pat svarbu tarp plėvelės ir rėmelių palikti ne mažiau nei 5 cm oro tarpą. Jei naudojami atviri dugnai, galima pridėti eglišakių ar aptraukti avilius tinklu, kad apsaugoti šeimą nuo paukščių, renkančių mirusias bites nuo tinkliuko.
Problema: per ankstyvas perų auginimas žiemą
Šiltas sausis ar vasaris gali paskatinti motiną pradėti dėti kiaušinėlius anksčiau nei reikia. Tai išbalansuoja žieminės šeimos resursus. Bičių energija skiriama perų šildymui vietoje to, kad bitės ilsėtųsi. Be to, silpnesnė šeima gali nebepasiekti maisto, nes nepalieka auginamų perų.
Pagrindinė prevencinė priemonė yra motinos izoliavimas nuo rudens iki pavasario. Izoliacija stabdo dėjimą, todėl šeima išlieka fiziologiškai pasyvi, ilgiau išsaugo baltojo riebalinio audinio atsargas. Tai sumažina tiek maisto sunaudojimą, tiek stresą bitėms. Jei motina nebuvo izoliuota, reikia žiemos antroje pusėje atidžiai stebėti kamuolio padėtį ir nedelsiant papildyti maisto atsargas.
Problema: šeima be motinos
Jei žiemą motina miršta, bitės tampa neramios, o šeima dažnai žūsta, nors yra pakankamai maisto. Tokia šeima ilgai ir garsiai reaguoja į stuksenimą, jų ūžimas verksmingas ir ilgas.
Deja, viduržiemį į tokią šeimą motinos įdėti neįmanoma. Vienintelė išeitis yra prevencija, todėl rudens pabaigoje visos motinos turi būti patikrintos ir prireikus pakeistos. Jei motina buvo silpna, dėjo mažai, ar turėjo traninių perų, tokią šeimą geriau iškart sujungti su kita.
Problema: žala nuo pelių ir paukščių
Vėlyvą rudenį neretai į avilius įsibrauna pelės, kurios ieško šilumos ir vietos žiemojimui. Palės įsikuria dugne, neretai suėda dalį korių. Pelės trikdo šeimą, graužia izoliacines medžiagas. Taip pat kita problema yra paukščiai, ypač geniai ir zylės, kurios gali bandyti lesti bites nuo atviro dugno ar stuksenti snapu į laką, kad išviliotų bites.
Rudenį reikia maksimaliai susiaurinti lakas, paliekant tik tiek, kiek būtina 1-2 bitėms praeiti. Laką dar galima uždengti metaliniu tinklu, kad nepralįstų pelės. Aplink avilį galima išdėlioti eglišakių, kad paukščiai negalėtų pasiekti atviro dugno.