Acarapis woodi populiacijos augimas vyksta nepastebimai. Jis priklauso nuo šeimos stiprumo, sezono laikotarpio ir jaunų bičių kiekio. Kadangi ši erkė gyvena bičių trachėjose, erkių populiacijos dinamika skiriasi nuo išorinių parazitų (Varroa desctructor) – Acarapis woodi nematome plika akimi, bet tik pasiekus kritinį lygį bitininkas pastebi padarinius. Beje, svarbu paminėti, kad šios erkės išorinėje aplinkoje ilgai išgyventi negali, todėl joms būtinas gyvas šeimininkas.
Pagrindinis šių erkių plitimo būdas – artimas kontaktas tarp bičių. Erkės perduodamos per tiesioginį sąlytį, kai jauna bitė kontaktuoja su jau infekuota darbininke. Taigi, kuo tankesnė avilio populiacija, tuo palankesnės sąlygos užsikrėtimui.
Šių erkių užkrėstumas ypač padidėja pavasarį ir vasaros pradžioje, kai intensyviai auginamos jaunos bitės. Būtent šios, iki 14 dienų amžiaus bitės, yra labiausiai pažeidžiamos – jų trachėjų angos dar pakankamai atviros, todėl erkės lengvai prasiskverbia į kvėpavimo takus ir pradeda naują dauginimosi ciklą. Kuo daugiau jaunų bičių – tuo greitesnis populiacijos augimas. Beje, populiacija sparčiau auga ir esant blogesniems orams, nes bitės ilgiau būna uždaroje suspaustoje vietoje ir daugiau kontaktuoja tarpusavy, palengvindamos erkėms plitimą.
Didžiausias Acarapis woodi kiekis šeimoje paprastai stebimas vasaros viduryje ir pabaigoje, būtent tuo metu, kai šeimoje yra daug jaunų bičių, o erkės spėja atlikti bent keletą pilnų dauginimosi ciklų. Šiuo metu vienos bitės trachėjose gali būti kelios dešimtys ar net virš šimto suaugusių individų. Toks užkrėstumas ilgainiui išsekina šeimą, net jei simptomai išlieka nepastebimi.
Rudenį, kai jaunų bičių auginimas ženkliai sumažėja, naujų užkrėtimo atvejų taip pat mažėja, tačiau tai nereiškia, kad populiacija savaime sunyksta – erkės lieka šeimininkų trachėjose ir gali sėkmingai peržiemoti kartu su bitėmis. Todėl silpnos, neatsparios šeimos pavasarį gali prabusti jau su ženklia erkių populiacija.
Visgi, populiacijos augimą gali reikšmingai paveikti šeimos genetika. Atsparūs porūšiai, tokie kaip Apis mellifera buckfast, pasižymi mažesniu užkrėstumu Acarapis woodi erkėmis. Tose šeimose užsikrėtimo lygis paprastai lieka žemesnis net ir esant palankioms sąlygoms erkėms plisti.
Apibendrinant, Acarapis woodi populiacija bičių šeimoje auga kartu su sezoniniu naujų kartų augimu, o didžiausias paplitimas pasiekiamas vasaros viduryje. Siekiant kontroliuoti šį procesą, būtina stebėti ne tik simptomus, bet ir žinoti, kada šeima yra imliausia infekcijai.