Acarapis woodi aptikimas sudėtingas ir reikalaujantis specifinių įgūdžių bei priemonių. Skirtingai nei išorinės erkės, ši rūšis nėra matoma plika akimi, o simptomai – dažnai neaiškūs. Dėl to tiksli diagnostika būtina norint įvertinti infekcijos lygį ir nuspręsti dėl kontrolės priemonių.
Mikroskopinis tyrimas
Tiksliausias būdas nustatyti Acarapis woodi populiaciją tai mikroskopinis bičių trachėjų tyrimas.
Procedūra:
-
Iš vienos šeimos atrenkama 20–30 jaunų darbininkių (iki 14 dienų amžiaus). Geriausiai tai padaryti surenkant bites nuo atvirų perų rėmų.
-
Bitės užšaldomos šaldiklyje. Tai humaniškiausias metodas.
-
Atsargiai nuimama galva, atskleidžiami pirmieji krūtinės segmentai.
-
Išimamos trachėjos ir tiriamos mikroskopu (padidinimas: ×100–×400).
Užsikrėtimo požymiai:
-
Trachėjos tamsios, patinusios, netaisyklingos formos.
-
Matomi balti ar gelsvi erkės kūnai trachėjose.
Toks tyrimas leidžia nustatyti ne tik infekcijos faktą, bet ir intensyvumą – pagal trachėjų užkrėstumo procentą bei erkių skaičių vienoje bitėje.
Užkrėtimo lygio įvertinimas
Remiantis tyrimų praktika:
-
Jei >10 % tirtų bičių turi aiškių trachėjos pažeidimų arba >30 % bičių su randamomis erkėmis – tai laikoma kritiniu lygiu, reikalaujančiu veiksmų.
-
Net jei erkės randamos tik keliose bitėse, bet trachėjos stipriai pažeistos – tai ženklas, kad infekcija įsitvirtinusi.
Tyrimus rekomenduojama atlikti:
-
ankstyvą pavasarį, jog įvertintume žiemojimo sėkmę;
-
rudenį, ypač jei šeima vasaros pabaigoje silpnėja be aiškios priežasties.
