Atviros lervutės auginimas – vienas intensyviausių bičių šeimos procesų. Šiuo laikotarpiu būsimoji bitė sparčiai auga, yra nuolat prižiūrima bičių maitintojų ir visiškai priklauso nuo šeimos aprūpinimo baltyminiu maistu. Šios fazės kokybė lemia suaugusios bitės kūno išsivystymą, fiziologines atsargas ir būsimą darbingumą.
Lervutė iš kiaušinėlio išsirita maždaug trečią parą nuo jo padėjimo. Ji būna smulki, balta, bekojė ir gulinti akelės dugne esančiame maiste. Jaunos bitės maitintojos lervutę dažnai tikrina, valo akelę ir papildo maisto atsargas. Augdama lervutė pereina penkis lervinius tarpsnius ir per kelias paras labai smarkiai padidina savo kūno masę.
Pirmosiomis paromis visos bičių lervutės gauna daug bičių maitintojų ryklinių ir žandinių liaukų sekretų. Vėliau darbininkių ir tranų lervutėms tiekiamo maisto sudėtis keičiasi: jame didėja iš nektaro ir žiedadulkių gaunamų medžiagų dalis. Motininė lervutė visą vystymosi laiką maitinama gausiai ir kitokios sudėties bičių pieneliu.
Maitinimo kiekis, sudėtis ir dažnumas lemia, ar iš apvaisinto kiaušinėlio išsivystys darbininkė, ar motina. Tačiau nereikėtų teigti, kad lervutė vienodai tinkama motinai auginti visas pirmąsias tris paras. Geriausios kokybės motinos išauginamos iš kiaušinėlių arba pačių jauniausių, paprastai ne vyresnių kaip vienos paros lervučių. Pradėjus auginti motiną iš vyresnės lervutės, jos reprodukcinis išsivystymas gali būti prastesnis.
Lervučių auginimui reikia gausios jaunų bičių maitintojų grupės, bičių duonelės, nektaro arba medaus ir pakankamai vandens. Trūkstant žiedadulkių, blogėja maitintojų ryklinių liaukų veikla. Šeima tuomet riboja motinos dėjimą, prasčiau maitina lervutes arba dalį jų pašalina ir sunaudoja maistui. Todėl atvirų perų kiekis turi atitikti realų šeimos pajėgumą juos pamaitinti ir apšildyti.
Darbininkės lervutės akelė užakiuojama maždaug šeštąją jos gyvenimo parą, t. y. apie devintąją parą nuo kiaušinėlio padėjimo. Tuo baigiasi aktyvaus maitinimo etapas. Tolimesnis vystymasis vyksta užakiuotoje akelėje ir priklauso nuo anksčiau sukauptų maisto medžiagų bei šeimos palaikomo mikroklimato.
Bitininkui atvirų perų būklė yra vertingas diagnostinis rodiklis. Tolygiai išsidėsčiusios, baltos ir tinkamame maisto kiekyje gulinčios lervutės rodo gerą maitinimą bei darnią šeimos veiklą. Pakitusios spalvos, nenatūralios padėties ar iš akelių šalinamos lervutės gali rodyti maisto trūkumą, perų atšalimą arba ligą.