Auklės šeima – specialiai paruošta bičių šeima, priimanti perkeltas lervutes ir iš jų auginanti motinas. Jos stiprumas, jaunų bičių maitintojų gausa ir aprūpinimas maistu lemia motininių lervučių maitinimo intensyvumą, todėl net tiksliai perkeltos tinkamo amžiaus lervutės silpnoje auklės šeimoje neužaugins aukščiausios kokybės motinų.
Auklė turi būti labai stipri, sveika ir tankiai aptūpusi korius. Joje turi būti daug 3–12 parų amžiaus bičių maitintojų, kurių ryklinės ir priešakinių žandikaulių liaukos gamina bičių pienelį. Šių bičių gausa svarbesnė už bendrą šeimos dydį: daug rinkėjų turinti, bet jaunų bičių stokojanti šeima motininėms lervutėms nėra tinkama. Todėl auklė iš anksto stiprinama besiritančių užakiuotų perų koriais iš sveikų šeimų.
Motinoms auginti taip pat būtinos gausios bičių duonelės ir medaus atsargos. Žiedadulkių baltymai reikalingi maitintojų liaukų veiklai, o angliavandeniai teikia energiją pieneliui gaminti ir perų lizdo temperatūrai palaikyti. Nesant natūralaus nešimo, šeima saikingai maitinama cukraus sirupu, taip imituojant nektaro nešimą. Tačiau sirupas nepakeičia baltyminio maisto, todėl kartu turi būti pakankamai bičių duonelės arba tinkamo baltyminio pašaro.
Motininių lervučių priėmimas ir tolesnis auginimas gali vykti vienoje auklės šeimoje arba būti padalytas į du etapus:
- Starteris – tankiai bitėmis užpildyta bemotė šeima arba laikinas bemotis jos skyrius. Pajutusios motinos ir atvirų perų feromonų stygių, bitės noriai priima į motininius kaušelius perkeltas lervutes ir pradeda jas gausiai maitinti. Starteryje neturėtų būti kitų labai jaunų lervučių, iš kurių bitės galėtų siūti gelbėjimosi motininius lopšelius.
- Finišeris – stipri šeima, kurioje priimtos lervutės toliau auginamos iki motininių lopšelių užakiavimo. Ji gali būti bemotė arba turėti motiną, nuo auginamų lopšelių atskirtą motinine tvorele. Šeimoje su motina auginimo rėmelis laikomas bemotėje jos dalyje, dažniausiai tarp atvirų perų korių, kur susitelkia daug bičių maitintojų.
Starteryje motininiai kaušeliai paprastai laikomi pirmąją parą. Įvertinus priėmimą, pradėti siūti motininiai lopšeliai perkeliami į finišerį. Nedideliame bityne visą auginimą galima atlikti vienoje stiprioje bemotėje auklėje, tačiau ją būtina reguliariai papildyti besiritančiais užakiuotais perais, kad nemažėtų jaunų bičių skaičius.
Auginamų motininių lopšelių skaičius turi atitikti auklės pajėgumą. Per daug lervučių vienu metu išsklaido maitintojų pastangas, todėl kiekvienai jų tenka mažiau pienelio. Siekiant kokybės, geriau auginti mažesnę, bet gausiai maitinamą motinų partiją. Lopšelių priėmimas dar neįrodo auklės tinkamumo – svarbu, kad juose visą lervučių augimo laiką būtų gausu bičių pienelio.
Auklės būklė prižiūrima per visą auginimo laikotarpį. Palaikomas tankus bičių susitelkimas, papildomos maisto atsargos, prireikus duodama besiritančių užakiuotų perų. Šeima turi būti sveika ir mažai erkėta, tačiau auginant motinas negalima naudoti preparatų, galinčių trikdyti lervutes ar bites maitintojas. Taip pat reguliariai pašalinami neplanuoti gelbėjimosi motininiai lopšeliai.
Auklės šeima suteikia motininėms lervutėms jų genetinį potencialą realizuojančias sąlygas, bet genetikos nepakeičia. Tinkamai sudaryta, jaunų bičių gausi ir gerai maitinama auklė padidina tikimybę užauginti stambias, gerai išsivysčiusias ir ilgai produktyvias motinas. Todėl motinų auginime vertinama ne vien priimtų lopšelių gausa, bet pirmiausia auklės pajėgumas kiekvieną lervutę maitinti gausiai ir nepertraukiamai.