Bitės pasižymi išskirtiniu gebėjimu palaikyti stabilią temperatūrą savo avilyje, nepaisant kintančių aplinkos sąlygų. Ši savybė vadinama socialine termoreguliacija ir yra gyvybiškai svarbi šeimos išlikimui, vystymuisi bei produktyvumui. Skirtingais metų laikais bitės naudoja skirtingas šildymosi ir vėsinimosi taktikas.
Optimali temperatūra bičių perų vystymuisi yra labai siaurame intervale, tarp 33 ir 36 °C. Tai reiškia, kad lervos ir lėliukės yra itin jautrios temperatūros svyravimams. Šilumos režimo palaikymas priklauso nuo kolektyvinio darbininkių darbo, kuris užtikrina, kad perai vystytųsi tinkamai.
Štai žiemą, kai oro temperatūra krinta, bitės susibūria į kamuolį. Kamuolio centre temperatūra siekia apie 15 °C, nors išoriniame kamuolio sluoksnyje būna daug žemesnė. Šiluma generuojama aktyviai virpinant sparnų raumenis, tam naudojant medų kaip energijos šaltinį. Kamuolys taip pat nuolat juda ir bitės periodiškai keičiasi vietomis, pereidamos iš šiltesnio centro į vėsesnį išorinį sluoksnį. Taip efektyviai išnaudojami ištekliai ir užtikrinamas visos šeimos išgyvenimas. Kai temperatūra lauke pakyla virš 10 °C, bitės išeina iš kamuolio.
Karštuoju metų laiku iššūkis būna priešingas, nes reikia efektyviai ataušinti avilį. Bitės tai daro vandens pagalba. Darbininkės parsineša vandenį ir paskleidžia jį ant korių, rėmų, sienelių ar ant dugno. Tuomet sparnais ventiliuoja orą ir garina vandenį, kad ataušintų orą. Šis procesas labai efektyvus. Ypač karštomis dienomis galima pastebėti bičių „barzdas.“ Tuomet dalis šeimos bičių susirenka avilio išorėje, taip sumažindamos viduje generuojamą šilumą.
Bitininkai gali ir turi prisidėti prie efektyvaus avilio mikroklimato palaikymo. Pagrindinis būdas vis dėlto yra tinkama avilio konstrukcija. Natūralios drevės, kuriose bitės gyvena laukinėmis sąlygomis, turi storas sienas, puikiai saugančias nuo staigių temperatūros pokyčių. Tuo tarpu standartiniai plonasieniai aviliai, naudojami bitininkystėje, greičiau reaguoja į temperatūros svyravimus. Todėl labai svarbu avilį tinkamai izoliuoti, kad sumažėtų šilumos nuostoliai ir temperatūros svyravimai.
Karštomis dienomis pagrindinis bitininko rūpestis gera ventiliacija. Reikia pasirūpinti, kad avilio konstrukcijoje būtų angos orui cirkuliuoti, pavyzdžiui, mažos ventiliacinės skylės korpusuose. Ventiliacija sumažina perkaitimo riziką ir sumažina bičių stresą. Taip pat labai svarbu avilius pastatyti taip, kad karščiausios dienos metu jie būtų apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Šviesi avilio spalva atspindi saulės spindulius, todėl taip pat sumažina perkaitimą.
Svarbus aspektas yra ir vandens šaltinių užtikrinimas. Vanduo bitėms būtinas ne tik perų auginimui, bet ir avilio vėsinimui. Bitėms reikalingas saugus ir lengvai pasiekiamas vandens telkinys. Taip šeimos sutaupys daug energijos, kurią priešingu atveju išeikvotų ieškodamos vandens toliau nuo avilio.
Galiausiai, bitininkas privalo atkreipti dėmesį į bičių aprūpinimą pakankamomis maisto atsargomis, ypač rudenį ir ankstyvą pavasarį. Medus yra pagrindinis šilumos gamybos šaltinis, todėl pakankamos jo atsargos tiesiogiai lemia bičių gebėjimą palaikyti reikiamą šilumą. Jei matoma, kad maisto trūksta, bitėms būtina suteikti papildomo maisto.
Suprantant šiuos bičių naudojamus temperatūros reguliavimo mechanizmus ir laiku atliekant praktinius veiksmus, t.y., užtikrinant gerą termoizoliaciją, ventiliaciją, užtikrinant dalinį šešėlį, vandens prieinamumą ir pakankamas maisto atsargas, galima ženkliai pagerinti šeimų komfortą ir padidinti produktyvumą. Šios priemonės leidžia bitėms efektyviau susidoroti su ekstremaliais orų svyravimais.