Bičių dauginimasis vyksta dviem biologiniais lygmenimis. Šeimos viduje motina deda kiaušinėlius, o darbininkės augina naują bičių kartą. Visa šeima, kaip superorganizmas, dauginasi spietimo būdu – dalis bičių su motina palieka lizdą ir įkuria naują šeimą. Šie procesai susiję, tačiau perų auginimo pradžia dar nereiškia, kad šeima jau ruošiasi spiesti.
Perų auginimas dažnai atsinaujina dar žiemos pabaigoje, iki pirmųjų gausių žiedadulkių šaltinių pasirodymo. Jo pradžią lemia ne vienas veiksnys, o šeimos vidinės būklės, motinos fiziologijos, žiemos bičių kokybės, maisto atsargų, temperatūros ir sezoninių aplinkos signalų sąveika. Ilgėjanti diena veikia daugiausia netiesiogiai – per orų šiltėjimą ir augalų vystymąsi.
Pirmuosius perus šeima augina naudodama koriuose sukauptą bičių duonelę ir žiemos bičių organizmo baltymų atsargas. Pasirodžius šviežioms žiedadulkėms, suaktyvėja bičių maitintojų ryklinės liaukos, gerėja lervučių aprūpinimas maistu ir šeima gali išplėsti perų plotą. Todėl žiedadulkių nešimas yra svarbus pavasarinio augimo paskatinimas, bet ne vienintelis perų auginimo pradžios „jungiklis“.
Pavasarį pirmiausia gausiai auginamos darbininkės, turinčios pakeisti senstančią žiemos bičių kartą ir padidinti šeimos darbo jėgą. Iš pradžių naujos bitės tik kompensuoja žiemos bičių netekimą, todėl suaugusių bičių skaičius gali dar neaugti. Tik pradėjus ristis gausesnėms jaunų bičių kartoms šeima ima sparčiai stiprėti.
Sustiprėjusi ir pakankamai maisto turinti šeima pradeda auginti tranus. Tranų perų atsiradimas rodo, kad šeima pereina į sezoninio dauginimosi etapą, tačiau savaime nepatvirtina spietiminės būsenos. Tranai auginami ir šeimose, kurios nesiruošia spiesti, nes jų biologinė paskirtis – poruotis su jaunomis kitų šeimų motinomis.
Nuo traninio kiaušinėlio padėjimo iki trano išsiritimo praeina apie 24 paros. Dar maždaug 10–14 parų reikia lytinei brandai pasiekti. Vadinasi, nuo kiaušinėlio padėjimo iki poruotis pasirengusio trano praeina maždaug penkios–šešios savaitės. Todėl motinų auginimas planuojamas tik tada, kai bityne ir aplinkinėje teritorijoje jau yra pakankamai subrendusių, pageidaujamos kilmės tranų.
Motina nuo kiaušinėlio iki išsiritimo vystosi apie 16 parų. Po išsiritimo jai reikia kelių dienų subręsti, o poravimosi skrydžiai priklauso nuo šilto, ramaus oro ir tranų gausos. Sėkmingai susiporavusi motina paprastai pradeda dėti dar po kelių dienų. Todėl nuo motininio kiaušinėlio padėjimo iki normaliai dedančios jaunos motinos dažniausiai praeina apie tris–keturias savaites, o nepalankūs orai šį laiką gali pailginti.
Šeimos pasirengimą natūraliam dauginimuisi rodo ne tranų perai, o kelių požymių visuma: didelė bičių masė, gausūs perai, daug jaunų bičių, ribota vieta motinai dėti ir pradėti auginti spietimui skirti motininiai lopšeliai. Tik motininių lopšelių su kiaušinėliais ar lervutėmis atsiradimas rodo, kad šeima realiai perėjo į spietiminę būseną.
Pavasarinio dauginimosi tempas priklauso nuo motinos kokybės, žiemos bičių ilgaamžiškumo, maisto atsargų, varozės ir virusų poveikio, šeimos stiprumo, paveldimų savybių bei orų. Todėl ankstyvo pavasario galimybės didžiąja dalimi sukuriamos dar ankstesnę vasaros pabaigą ir rudenį, kai išauginama žiemos bičių karta ir atliekama varozės kontrolė.
Šio ciklo supratimas leidžia tiksliai planuoti tranų ir motinų auginimą, atsėlių sudarymą bei spietimo kontrolę. Svarbu remtis ne vien kalendoriumi, o biologine šeimų būkle: tranų vystymosi stadijomis, jaunų bičių gausa, perų plotu, medunešiu ir orų sąlygomis. Taip bityno plėtra derinama su natūraliu bičių dauginimosi ritmu.