Bitininkystėje dažnai ieškoma vis naujesnių technologijų, įskaitant jutiklių, termokamerų, CO₂ analizatorių ar net akustinės įrangos diegimą. Tačiau pats prieinamiausias ir dažnai greičiausias būdas įvertinti bičių šeimos būklę, tai pačių bičių stebėjimas. Patyręs bitininkas geba iš keletos bičių duodamų ženklų pasakyti daugiau nei kai kurie prietaisai. Tai žinios, kurias reikia kaupti perduoti, nes jos tampa pamatu tobulinant bičių priežiūros metodus.
Stebėjimas prasideda nuo lakos. Aktyvumas prie lakos, judėjimo intensyvumas, bičių elgsena turi daug vertingos informacijos. Ramiai, nuosekliai į avilį grįžtančios bei išskrenančios bitės rodo, kad šeima yra tvarkinga, vyksta perų priežiūra ir nektaro nešimas. Jeigu prie lakos pastebimas padrikas judėjimas, dažnas sukimasis, bitės lyg blaškosi – galima įtarti motinos netektį. Tai signalas, kad šeimą reikia patikrinti ir gali reikėti naujos motinos.
Dar vienas svarbus požymis yra agresyvumas. Bitės, kurios aktyviai puola be rimtos priežasties, yra itin jautrios triukšmui ar kvapams, dažnai signalizuoja apie stresą avilio viduje. Tai gali būti susiję su per dideliu Varroa destructor užkrėstumu, maisto trūkumu ar prasta motinos genetika.
Dar vienas iš požymių yra avilio garsas. Ramios šeimos skleidžia monotonišką, vos girdimą ūžesį, primenantį gilų kvėpavimą. Jei atidarius avilį ir pajudinus keletą korių bitės ima ošti, mosikuoti sparneliais – galima įtarti arba motinos žūtį arba badavimą. Abejais atvejais reiktų greitai patikrinti, ar yra perų bei maisto. Užtenka iškelti vieną rėmą iš centro, kad matytume, ar yra perų, bei pasižiūrėti, ar kraštiniuose rėmuose yra maisto. Taigi, net klausymasis gali tapti efektyviu diagnostiniu įrankiu.
Taip pat itin daug informacijos galima gauti stebint sargybinių elgesį. Jeigu jos nuolat vaikšto ties laka, sukasi prie jos, puola net be trikdžių, tai gali reikšti plėšikavimo pavojų, medaus trūkumą ar prastą motinos genetiką (polinkį į agresiją). Tuo tarpu sargybinės, kurios ramiai saugo laką, nepanikuoja, rodo, kad šeima jaučiasi saugi.
Naudinga stebėti ir tai, kaip bitės reaguoja į klimatą. Esant karštam orui, normalu, kad jos ventiliuoja avilio prieangį. Tačiau jei šis elgesys tęsiasi net vėsiais vakarais, galima įtarti prastą avilio ventiliaciją. Tokiu atveju bitininkas turi pakoreguoti ventiliacijos sistemą, kad bitėms būtų lengiau palaikyti optimalią avilio temperatūrą. Tai – paprastos priemonės, tačiau jos grindžiamos gebėjimu pamatyti, ką sako pačios bitės.
Šių požymių vertinimas yra ne senoviškas bičių stebėjimas, bet bitininko profesionalumo įrodymas. Bičių signalų supratimas bitininkui leidžia išvengti bereikalingų rėmų kilnojimų, sumažina bičių stresą ir taupo laiką. Be to, tokia bičių priežiūra kuria gilesnį ryšį su šeimomis, nes bitininkas tampa ne tik avilio valdovu, bet stebėtoju, suprantančiu šeimos gyvenimą ir elgesį. Taigi, bičių stebėsena tai diagnostikos įrankis, kuriam reikia ne technologijų, o bitininko dėmesio. Tai menas ir mokslas viename, sujungiantis bitininko žinias ir patirtį. Kuo anksčiau išmokstame skaityti šiuos ženklus, tuo efektyviau galime prižiūrėti bites ir kurti gilesnį ryšį su jomis.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Bitininkystės sektoriaus populiarinimas ir rinkos stebėsena“, finansuojamą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos lėšomis (projekto kodas: BITE-KK-25-1-00415-MP001).