Bičių šeimos stabilumą lemia ne vien bendras bičių skaičius, bet ir jų amžiaus bei funkcijų pasiskirstymas. Šeimai reikia jaunų perų maitintojų, vidutinio amžiaus korių siuvėjų ir nektaro perdirbėjų, taip pat vyresnių rinkėjų. Kai šių grupių santykis atitinka šeimos poreikius, ji gali vienu metu auginti perus, palaikyti mikroklimatą, rinkti maistą ir kaupti atsargas.
Stabilumas nereiškia nekintančio bičių skaičiaus ar nuolatinio motinos dėjimo. Šeimos struktūra natūraliai keičiasi per sezoną. Pavasarį daugėja perų maitintojų, medunešio metu – rinkėjų ir nektarą priimančių bičių, o rudenį susiformuoja ilgaamžė žiemos karta. Darni šeima geba šiuos pokyčius atlikti neprarasdama svarbiausių funkcijų.
Funkcinė amžiaus struktūra
Darbininkių atliekami darbai paprastai keičiasi pagal amžių:
- jaunos bitės valo akutes, šildo ir maitina perus;
- vidutinio amžiaus bitės siuva korius, priima bei brandina nektarą, vėdina ir saugo lizdą;
- vyresnės bitės renka nektarą, žiedadulkes, vandenį ir augalines dervas.
Šios ribos nėra griežtos. Vienodo amžiaus bitės gali atlikti skirtingus darbus, o pasikeitus šeimos poreikiams darbininkės geba anksčiau pereiti prie naujos funkcijos arba grįžti prie ankstesnių lizdo darbų. Todėl svarbiausias stabilumo požymis yra ne tik „teisingas“ skirtingo amžiaus bičių skaičius, bet ir gebėjimas perskirstyti darbo jėgą.
Fiziologinis lankstumas
Amžiaus polietizmą reguliuoja bičių fiziologija ir socialiniai signalai. Jaunoms avilio bitėms dažniausiai būdingas didesnis vitelogenino kiekis ir aktyvesnės perų maitinimo liaukos. Bitėms pereinant prie lauko darbų vitelogenino mažėja, keičiasi hormonų pusiausvyra ir aktyvėja rinkėjoms būdinga elgsena.
Rinkėjos jaunesnėms bitėms perduoda etilo oleatą ir kitus socialinius signalus, padedančius pristabdyti pernelyg ankstyvą jų perėjimą prie maisto rinkimo. Staiga sumažėjus rinkėjų skaičiui, šis poveikis susilpnėja, todėl dalis jaunesnių bičių anksčiau pradeda skraidyti.
Tokia reakcija padeda greitai atkurti maisto tiekimą, tačiau turi kainą. Per anksti rinkėjomis tapusios bitės dažnai gyvena trumpiau, o lizde sumažėja perų maitintojų. Jeigu rinkėjų nuostoliai kartojasi, gali susidaryti nepalanki grandinė: vis jaunesnės bitės pradeda skraidyti, didėja jų žūtis ir šeimos amžiaus struktūra dar labiau išsiderina.
Genetinė įvairovė
Šeimos funkcinį lankstumą papildo genetinė įvairovė. Kadangi motina poruojasi su daugeliu tranų, šeimoje susidaro kelios tėvinės grupės – patrilinijos. Skirtingų patrilinijų darbininkės gali turėti nevienodus jautrumo temperatūrai, perų signalams, maisto šaltiniams ir pažeistiems perams slenksčius.
Dėl to vienos bitės anksčiau pradeda vėdinti, kitos aktyviau šalina pažeistus perus, o dar kitos greičiau įsitraukia į maisto rinkimą. Tokia įvairovė gali padidinti šeimos gebėjimą reaguoti į skirtingas grėsmes. Vis dėlto ji nepakeičia tinkamos amžiaus struktūros, mitybos ir ligų kontrolės.
Genetinė įvairovė taip pat nereiškia nekontroliuojamo bet kokių linijų kryžminimo. Veislininkystėje svarbu derinti pageidaujamas savybes, vengti artimo giminingo poravimosi ir kartu išlaikyti vietos sąlygoms tinkamą genetiką.
Kaip atsiranda disbalansas?
Amžiaus ir funkcijų pusiausvyrą gali sutrikdyti:
- motinos netekimas arba sumažėjęs jos produktyvumas;
- nesėkmingas motinos pakeitimas;
- perų ligos;
- varozė ir virusinės infekcijos;
- žiedadulkių ar medaus trūkumas;
- perų atšalimas;
- apsinuodijimas pesticidais;
- masinė rinkėjų žūtis;
- spietimas;
- per didelis bitininko paimtų perų ar bičių kiekis.
Sutrikimo pasekmės dažnai pasireiškia ne iš karto. Motinai nustojus dėti, šeima dar kurį laiką gali atrodyti stipri. Tačiau po maždaug trijų savaičių, nebeišsiritant naujoms darbininkėms ir toliau žūstant rinkėjoms, pradeda ryškėti darbo jėgos trūkumas.
Lygiai taip pat šiandien atkūrus motinos dėjimą šeima nesustiprės iš karto. Naujos bitės išsiris tik po 21 paros, o rinkėjomis taps dar vėliau. Todėl amžiaus struktūros sutrikimus svarbu nustatyti dar pagal perų vaizdą, nelaukiant akivaizdaus suaugusių bičių sumažėjimo.
Kaip vertinti šeimos darną?
Pavienių bičių amžių pagal išvaizdą nustatyti sunku. Jaunos bitės dažnai būna plaukuotesnės ir šviesesnės, o senų rinkėjų sparnai gali būti apsitrynę, tačiau tokie požymiai nėra pakankamai tikslūs. Patikimiau vertinti visą perų ir suaugusių bičių struktūrą.
Svarbu patikrinti:
- ar yra kiaušinėlių ir skirtingo amžiaus lervučių;
- ar perus tankiai aptupia bitės;
- atvirų ir užakiuotų perų santykį;
- kiek bičių netrukus išsiris;
- ar prie perų yra bičių duonelės ir medaus;
- ar pakanka vietos motinai dėti;
- ar šeima aktyviai neša ir priima nektarą;
- ar nėra ligų, varozės ar apsinuodijimo požymių.
Daug atvirų perų, bet mažai juos aptūpiančių bičių gali reikšti, kad šeima nepajėgs visų perų tinkamai maitinti ir šildyti. Daug užakiuotų perų rodo artėjantį prieaugį, tačiau iki jų išsiritimo esamos bitės turi išlaikyti mikroklimatą.
Jeigu šeimoje daug suaugusių bičių, bet mažai kiaušinėlių ir jaunų lervučių, po kelių savaičių gali atsirasti darbo jėgos trūkumas. Tačiau tai nebūtinai reiškia ligą ar prastą motiną – dėjimas gali būti sumažėjęs dėl medunešio stokos, sezono, spietimo ar natūralaus motinos keitimo.
Bitininko vaidmuo
Bitininkas negali tiesiogiai nustatyti, kiek šeimoje turi būti kiekvieno amžiaus bičių, tačiau gali palaikyti sąlygas natūraliai jų kaitai:
- saugoti ir laiku pakeisti netinkamą motiną;
- užtikrinti pakankamas maisto atsargas;
- lizdą plėsti pagal šeimos stiprumą;
- kontroliuoti varozę ir kitas ligas;
- neperkelti per daug perų ar jaunų bičių iš vienos šeimos;
- vengti ilgų apžiūrų ir perų atšaldymo;
- stebėti apsinuodijimo bei masinės rinkėjų žūties riziką;
- veislininkystėje palaikyti genetinę įvairovę ir vengti artimo giminingumo.
Silpną šeimą stiprinti perais iš kitos šeimos galima tik įvertinus priežastį. Jeigu problema yra liga, varozė, mitybos trūkumas arba per mažas suaugusių bičių skaičius, papildomi perai gali dar labiau apkrauti šeimą ar išplatinti užkratą.