Bičių šeima nuolat atsinaujina: vienos darbininkės žūsta, o jų vietą užima naujai išsiritusios. Šis procesas užtikrina šeimos, kaip superorganizmo, tęstinumą. Vis dėlto bičių kartos nėra aiškiai viena nuo kitos atskirtos – aktyviuoju sezonu šeimoje vienu metu gyvena ir dirba daug persidengiančių skirtingo amžiaus darbininkių grupių.
Vasaros bičių kaita
Aktyviuoju sezonu darbininkė dažniausiai gyvena apie 4–6 savaites. Jos gyvenimo trukmė priklauso nuo atliekamų darbų, mitybos, ligų, pesticidų poveikio ir skrydžių intensyvumo. Sparčiausiai nusidėvi rinkėjos, nes lauko darbai reikalauja daug energijos ir susiję su didele žūties rizika.
Motinai intensyviai dedant, kasdien išsirita daug jaunų bičių, kurios palaipsniui pakeičia žūstančias darbininkes. Jeigu išsiritusių bičių yra daugiau negu žūstančių, šeima stiprėja. Jeigu šie skaičiai panašūs, jos dydis išlieka gana stabilus. Žūstančių bičių skaičiui viršijus prieaugį, šeima pradeda silpnėti.
Darbininkės vystymasis nuo kiaušinėlio iki išsiritimo trunka apie 21 parą. Todėl šiandien pasikeitęs motinos dėjimas suaugusių bičių skaičiui pastebimai atsilieps tik maždaug po trijų savaičių. Dar vėliau šios bitės taps rinkėjomis. Dėl tokio biologinio vėlavimo šeimos būklę reikia vertinti ne tik pagal dabartinį bičių skaičių, bet ir pagal auginamų perų kiekį.
Pavasarinė kartų kaita
Žiemos pabaigoje pirmuosius pavasarinius perus maitina ilgaamžės žiemos bitės. Jų užduotis – išgyventi iki pavasario ir užauginti jas pakeisiančią naują darbininkių kartą. Tai vienas jautriausių šeimos gyvenimo laikotarpių.
Pradėjus auginti perus smarkiai padidėja medaus ir baltyminių medžiagų poreikis. Žiemos bitės eikvoja vitelogenino bei riebalinio kūno atsargas, jų ryklės liaukos pradeda intensyviai gaminti perų maistą. Kartu vis daugiau senųjų bičių natūraliai žūsta.
Jeigu naujos bitės pradeda ristis pakankamai anksti ir gausiai, šeima palaipsniui pereina nuo žiemos kartos prie pavasarinės. Jeigu perų buvo mažai, jie atšalo, trūko maisto arba žiemos bitės buvo pažeistos varozės ir virusų, senosios bitės gali žūti greičiau, negu jas pakeis naujos. Tuomet šeima pavasarį ne stiprėja, o laikinai mažėja.
Pavasario ir vasaros darbo kartos
Pavasarį motinos dėjimas didėja, o šeimoje pradeda formuotis gausios darbininkių grupės. Iš pradžių daug jaunų bičių dirba lizdo viduje: maitina perus, šildo lizdą, siuva korius ir priima nektarą. Vėliau jos tampa rinkėjomis.
Pavasarinės kartos pagrindinė užduotis – didinti šeimos darbo jėgą ir paruošti ją pagrindiniam medunešiui. Vasarą kartų kaita vyksta ypač sparčiai: intensyviai skraidančias bei nusidėvinčias rinkėjas nuolat keičia jaunesnės bitės.
Produktyviai šeimai nepakanka turėti vien daug bičių. Reikalinga subalansuota amžiaus struktūra:
- jaunos bitės valo akutes ir maitina perus;
- vidutinio amžiaus bitės siuva korius, priima bei brandina nektarą;
- vyresnės bitės saugo lizdą ir renka maistą.
Jeigu vienos amžiaus grupės trūksta, bitės gali perskirstyti funkcijas. Tačiau ilgai trunkantis disbalansas mažina šeimos veiksmingumą. Pavyzdžiui, žuvus daug rinkėjų, jaunesnės bitės gali per anksti pradėti skraidyti, todėl trumpėja jų gyvenimas ir lizde lieka mažiau perų maitintojų.
Žiemos kartos formavimasis
Vasaros pabaigoje ir rudenį keičiasi ne tik išauginamų bičių skaičius, bet ir jų fiziologinė kokybė. Mažėjant perų kiekiui ir lauko darbų intensyvumui, pradeda formuotis ilgaamžės žiemos bitės.
Jos pasižymi geriau išsivysčiusiu riebaliniu kūnu, didesnėmis baltymų bei lipidų atsargomis ir aukštesniu vitelogenino lygiu. Žiemos bitės gali gyventi kelis mėnesius, sudaryti žiemos kamuolį ir pavasarį išauginti pirmąją naujo sezono kartą.
Žiemos bičių kokybė priklauso nuo jų vystymosi ir pirmųjų suaugusios bitės gyvenimo savaičių. Jeigu šiuo laikotarpiu trūksta baltyminio maisto, šeimoje gausu erkių arba plinta virusai, išsiritusios bitės gali atrodyti normaliai, tačiau turėti mažesnes fiziologines atsargas ir gyventi trumpiau.
Kas sutrikdo kartų kaitą?
Kartų atsinaujinimą gali sutrikdyti:
- motinos netekimas ar sumažėjęs jos produktyvumas;
- nesėkmingas motinos pakeitimas;
- perų ligos;
- didelis erkėtumas ir virusinės infekcijos;
- žiedadulkių, medaus ar vandens trūkumas;
- perų atšalimas;
- apsinuodijimas pesticidais;
- masinė rinkėjų žūtis;
- ilgai trunkančios nepalankios oro sąlygos.
Ne kiekvienas perų auginimo nutrūkimas yra žalingas. Trumpas laikotarpis be perų gali natūraliai atsirasti spietimo, motinos keitimo ar žiemojimo metu. Jis taip pat gali būti tikslingai sudaromas varozės kontrolei. Problema kyla tada, kai pertrauka įvyksta netinkamu metu, trunka per ilgai arba šeimoje nebelieka pakankamai jaunų bičių veiklai atkurti.
Kodėl sutrikimo pasekmės vėluoja?
Motinai nustojus dėti, šeima iš karto gali atrodyti stipri, nes joje dar yra daug suaugusių bičių ir užakiuotų perų. Tik po kelių savaičių, išsiritus paskutiniams perams ir toliau žūstant rinkėjoms, pradeda ryškėti jaunų bičių trūkumas.
Net ir atkūrus normalų motinos dėjimą, naujos darbininkės išsiris tik po 21 paros. Iki tol esamos bitės turi išlaikyti mikroklimatą, maitinti likusius perus ir rinkti maistą. Todėl uždelstas motinos ar mitybos problemos sprendimas gali turėti ilgai trunkančių pasekmių.