Vakarinė medunešė bitė (Apis mellifera) per ilgą evoliucijos laikotarpį paplito didelėje Afrikos, Europos ir Vakarų Azijos teritorijoje. Skirtingose klimato bei kraštovaizdžio sąlygose susiformavo daugiau kaip dvi dešimtys geografiškai ir genetiškai atskiriamų porūšių. Bitininkystėje jie dažnai vadinami veislėmis arba rasėmis, tačiau biologiniu požiūriu tiksliausias terminas yra porūšis.
Porūšiai nėra žmogaus sukurtos veislės. Jie susiformavo natūraliai, ilgą laiką prisitaikydami prie vietos žiemos trukmės, temperatūros, kritulių, augalijos, medunešio pobūdžio ir ligų. Vėliau žmogaus vykdyta atranka porūšių viduje suformavo daugybę veislinių linijų, kurios savo savybėmis gali gerokai skirtis net priklausydamos tam pačiam porūšiui.
Pagal genetinę kilmę Apis mellifera porūšiai skirstomi į kelias pagrindines evoliucines linijas. Europoje svarbiausios yra Vakarų ir Šiaurės Europos M linija, Pietryčių Europos C linija ir Artimųjų Rytų bei Kaukazo O linija. Afrikos porūšiai sudaro dar kelias atskiras kilmės grupes.
Tamsioji europinė bitė
Tamsioji europinė bitė (Apis mellifera mellifera) priklauso M evoliucinei linijai. Iki intensyvaus kitų porūšių motinų įvežimo ji buvo paplitusi didelėje Šiaurės ir Vakarų Europos dalyje – nuo Britų salų ir Prancūzijos iki Skandinavijos, Baltijos regiono bei Uralo prieigų.
Šis porūšis prisitaikęs prie vėsaus, permainingo klimato, ilgos žiemos ir palyginti trumpo aktyviojo sezono. Jam būdingas santūresnis perų auginimas rudenį, taupus maisto atsargų naudojimas ir gebėjimas žiemoti ilgą laiką. Pavasarį šeimos dažnai vystosi nuosaikiau negu pietinės kilmės bitės, tačiau jų vystymasis gali būti gerai suderintas su vietiniu medunešiu.
Tamsiųjų bičių elgsena labai priklauso nuo konkrečios populiacijos ir vykdytos atrankos. Neselekcionuotos ar sukryžmintos šeimos kartais būna gynybingesnės ir neramesnės ant korių, tačiau šių savybių negalima automatiškai priskirti visam porūšiui. Lietuvoje A. m. mellifera istoriškai laikoma vietine bite, tačiau dėl ilgalaikio kitų porūšių įvežimo dauguma dabartinių šeimų yra įvairaus sukryžminimo.
Karnikos bitė
Karnikos bitė (Apis mellifera carnica) kilusi iš Pietryčių ir Vidurio Europos regionų, apimančių dabartinės Slovėnijos, Austrijos, Kroatijos ir aplinkines teritorijas. Ji priklauso C evoliucinei linijai.
Karnikos bitės vertinamos dėl ramumo, gebėjimo žiemoti palyginti nedidelėmis šeimomis ir sparčiai vystytis pavasarį. Jos greitai reaguoja į medunešio pradžią, o jam pasibaigus paprastai sumažina perų auginimą ir taupiau naudoja atsargas. Šios savybės tinka regionams, kuriuose vyrauja ryškūs, bet ne visada ilgai trunkantys medunešiai.
Spartus pavasarinis vystymasis turi ir trūkumų. Laiku neišplėtus lizdo arba nutrūkus medunešiui, stiprios karnikos šeimos gali greitai pereiti į spietimo nuotaiką. Todėl praktinis rezultatas priklauso ne tik nuo porūšio, bet ir nuo konkrečios linijos bei bitininko taikomos priežiūros.
Karnikos bitėms apibūdinti tradiciškai naudojami morfologiniai rodikliai, tarp jų kubitalinis indeksas. Tačiau vien šio rodiklio nepakanka patikimai nustatyti bičių kilmę – šiuolaikiniam vertinimui reikalingas kelių morfologinių požymių, genealogijos ir, jei būtina, genetinių tyrimų derinys.
Italijos bitė
Italijos bitė (Apis mellifera ligustica) susiformavo Apeninų pusiasalyje ir taip pat priklauso C evoliucinei linijai. Ji dažniausiai atpažįstama iš gelsvesnių pilvelio narelių, tačiau spalva priklauso nuo linijos ir nėra pakankamas kilmės įrodymas.
Italijos bitės paprastai būna ramios, ilgai augina perus ir palankiomis sąlygomis gali suformuoti labai gausias šeimas. Tai naudinga regionuose, kuriuose šiltasis sezonas ilgas, o medunešis tęsiasi ilgą laiką. Tačiau gausus perų auginimas reikalauja daug maisto, todėl šiauriniame klimate kai kurios linijos rudenį per ilgai augina perus ir žiemą sunaudoja daugiau atsargų.
Šios bitės dažnai vertinamos dėl produktyvumo ir lengvos priežiūros, tačiau kai kurioms linijoms gali būti būdingas didesnis polinkis klaidžioti tarp avilių ar plėšikauti. Dėl to konkrečios linijos parinkimas ir jos išbandymas vietos sąlygomis yra svarbesnis už bendrą „italinės bitės“ pavadinimą.
Pilkoji Kaukazo bitė
Pilkoji Kaukazo bitė (Apis mellifera caucasica) kilusi iš Kaukazo regiono ir priskiriama O evoliucinei linijai. Ji pasižymi ilgu straubleliu, leidžiančiu pasiekti nektarą iš kai kurių gilesnius žiedus turinčių augalų.
Kaukazo bitės dažnai būna ramios, tačiau linkusios gausiai naudoti pikį ir stipriai užsandarinti avilio plyšius. Pavasarį jos paprastai vystosi lėčiau negu krainės ar kai kurios italinės bitės. Drėgname arba šaltame klimate konkrečių linijų žiemojimo rezultatai gali būti nevienodi, todėl šio porūšio tinkamumą būtina vertinti vietinėmis sąlygomis.
Bakfasto bitės
Bakfasto bitės nėra natūraliai susiformavęs geografinis porūšis. Tai žmogaus vykdomos kryptingos selekcijos rezultatas, pradėtas brolio Adamo Bakfasto abatijoje Anglijoje. Selekcijos programoje buvo naudojamos įvairios Apis melliferakilmės bitės, tarp jų italinės, tamsiosios europinės, anatolinės ir kitų populiacijų atstovės.
Atranka buvo vykdoma pagal praktines savybes: produktyvumą, ramumą, mažą spietlumą, vaisingumą, žiemojimą, atsparumą ligoms ir prisitaikymą prie vietos sąlygų. Todėl Bakfasto pavadinimas nereiškia vieno nekintamo genetinio tipo. Egzistuoja daug skirtingų Bakfasto veislinių linijų, o jų savybės priklauso nuo naudotų protėvių, atrankos krypties ir selekcininko darbo.
Kontroliuojamai poruojamos Bakfasto linijos gali gana stabiliai perduoti pageidaujamas savybes. Tačiau jų motinoms nekontroliuojamai poruojantis su atsitiktiniais vietos tranais, palikuonių požymiai tampa mažiau prognozuojami. Tai nėra išskirtinai Bakfasto bičių problema – tas pats galioja visoms selekcinėms linijoms, kurių poravimasis nekontroliuojamas.
Porūšis nėra savybių garantija
Vien porūšio ar veislės pavadinimas negarantuoja konkrečių savybių. To paties porūšio linijos gali skirtis produktyvumu, ramumu, spietlumu, žiemojimu ir atsparumu ligoms. Be to, galutinį šeimos rezultatą veikia motinos poravimosi kilmė, sveikatingumas, bitininko priežiūra, medunešis ir klimatas.