Stiprios ir gausios bičių šeimos išauginimas – tai pagrindinis bitininko tikslas pavasario ir vasaros pradžios laikotarpiu. Tik tinkamai vystoma ir laiku sustiprinta šeima sugeba efektyviai išnaudoti trumpą, bet intensyvų medunešį bei surinkti maksimalų medaus kiekį. Tam būtinas tikslus bičių vystymosi procesų supratimas ir aktyvus šeimos valdymas visais etapais.
Bičių šeimos vystymasis pavasarį vyksta cikliškai, t.y., kiekviena karta remiasi ankstesnės stiprumu. Po pirmojo apsiskraidymo, kuris Lietuvoje dažniausiai įvyksta apie kovo 8–15 dieną, būtina patikrinti motinos dėjimą, maisto atsargas ir bendrą šeimos būklę. Po apsiskraidymo ir blindžių žydėjimo pradžios šeima pradeda intensyviai auginti perus. Iki tol, net jei motina buvo neizoliuota, perų kiekis būna minimalus. Nektaras ir žiedadulkės sužadina perų auginimo impulsą.
Apie šešioliktą dieną nuo aktyvaus dėjimo pradžios, tai yra praėjus dviem savaitėms nuo blindžių žydėjimo arba motinos paleidimo iš izoliatoriaus, jau atsiranda pakankamai užakiuotų darbininkių perų, kad būtų galima įvertinti jų kokybę. Tuo metu svarbu įvertinti motinos dėjimą ir šeimos pajėgumą auginti stiprias bičių kartas.
Maždaug po trisdešimties dienų masiškai ritasi pirmoji nauja bičių karta. Tai naujos, aktyvios bitės, kurios ima maitinti lervas ir stimuliuoja motiną dar intensyviau dėti kiaušinėlius. Šeima pereina į spartų augimą. Šiuo metu gausiai vystosi antroji karta. Apie 40 dieną vyksta šeimos „sprogimas“, nes staigus bičių ritimasis pasiekia piką. Apie 45 dieną stipri šeima jau gali tankiai užimti 12–14 Dadanto rėmų ir turėti 8–9 rėmus perų. Trečioji karta, išsirandanti tarp gegužės 10–20 dienos, yra kertinė, nes būtent šios bitės dirbs pagrindinio medunešio metu.
Kad šeima išlaikytų tokį augimo tempą, būtina užtikrinti stabilų maisto kiekį. Pavasariniam vystymuisi kiekviena šeima turi turėti ne mažiau kaip 8 kilogramus medaus. Žiedadulkės ar duonelė taip pat būtinos, nes jos sudaro pagrindinį lervų maitinimo šaltinį. Trūkstant natūralių žiedadulkių, reikia naudoti džiovintus ar šaldytus papildus.
Vanduo taip pat gyvybiškai svarbus, nes be jo nevyksta nei perų maitinimas, nei avilio mikroklimato palaikymas. Kol nėra sušilusių natūralių šaltinių, būtina pasirūpinti dirbtiniu ir lengvai pasiekiamu vandens šaltiniu prie bityno.
Augant šeimai, svarbu tinkamai valdyti avilio erdvę. Vienas veiksmingiausių būdų tai užakiuotų perų perkėlimas iš lizdo į viršų, į meduves. Tokiu būdu motinai apačioje atlaisvinama vieta dėjimui, o perai išsirita viršuje, palikdami erdvę vėlesniam medaus kaupimui. Tai skatina motinos produktyvumą ir apsaugo lizdą nuo užsipildymo nektaru. Apačioje motinai būtina duoti pasiūtus, tuščius korius, kurie padeda išlaikyti aktyvų dėjimo ritmą.
Iki medunešio pradžios taip pat būtina suteikti pakankamai vietos nektarui sandėliuoti. Jeigu to nepadaroma laiku, perų zona greitai gali būti užpilta nektaru, o motina nebetekti vietos dėjimui, todėl šeimos vystymasis sulėtėja, o tai gali paskatinti ir spietimo nuotaiką.
Visa ši veiksmų seka, nuo pirmųjų apsiskraidymo dienų iki perų iškėlimo į meduves tarnauja vienam tikslui: išauginti stiprią šeimą, pasirengusią maksimaliai išnaudoti medunešį. Tik tokia šeima gali užtikrinti gausų medaus derlių.