Pavasaris bitininkystėje tai laikas, kai kiekvienas veiksmas turi vieną ir pagrindinį tikslą – užauginti kuo daugiau stiprių, darbingų bičių iki prasidedant pagrindiniam medunešiui. Tik tada, kai iki medunešio pradžios šeimoje jau būna suformuota didelė lauko bičių masė, galima tikėtis gero derliaus. Kad šis tikslas būtų pasiektas, šeimos turi būti aktyviai plečiama ir skatinama nuo pat ankstyvo pavasario. Svarbiausia bitininkui sukurti tokias sąlygas, kad motinėlė galėtų intensyviai dėti kiaušinėlius, o darbininkės auginti perus be trikdžių. Tai reikalauja pakankamos šilumos, baltyminio maisto, angliavandenių atsargų, vandens ir tinkamai sutvarkyto lizdo.
Vienas iš dažniausių stabdžių pavasarį – nepakankamas žiedadulkių kiekis. Be baltymų perai nebus maitinami ir motinėlė nustos dėti. Net jei bitės turi medaus, be žiedadulkių ar jų pakaitalų perų auginimas stringa. Todėl būtina stebėti žiedadulkių atsargas ir jei jų trūksta, naudoti specialius baltyminius papildus.
Kitas labai svarbus aspektas – lizdo plėtimas. Plėtrai naudojami pasiūti koriai, o ne vaško plokštelės. Pastarosios dedamos tik tada, kai prasideda natūralus medunešis ir šeima jau pakankamai stipri (pradeda ristis pirmoji bičių karta, apie balandžio pradžią).
Vėliau, kai motinėlė aktyviai dirba, lizdui ima trūkti vietos. Kad nesumažėtų dėjimo tempas, būtina nuolat įdėti tuščių korių, kad motinėlė turėtų kur dirbti. Kitaip ji „užsikerta“ ties turimu plotu ir dėjimas sustoja net esant geroms sąlygoms. Vienas efektyviausių būdų dar labiau paskatinti šeimą, tai perų iškėlimas į viršutinį aukštą (meduvę), atskiriant jį grotelėmis (motininėmis) nuo pagrindinio lizdo. Taip sukuriama vieta motinai apačioje ir išplečiama perų zona. Bitės ramiai šildo ir maitina perus viršuje, o apačioje motina turi daugiau laisvės dėti. Toks metodas padeda greičiau užauginti didesnę bičių masę. Svarbu, kad viršutinėje dalyje būtų ne tik perai, bet ir bent šiek tiek maisto (ypač žiedadulkių).
Silpnos šeimos pavasarį turi mažai šansų tapti produktyviomis. Joms trūksta šilumos, bitės sensta greičiau, perai nešildomi tinkamai, vystymasis stringa. Todėl silpnų šeimų nereikėtų laikyti per ilgai, geriau kuo greičiau jungti su stipresnėmis, kol dar nepasirodė pirmos kartos bitės.
Maitinimas pavasarį taip pat svarbus, ypač jei ilgesnį laiką šalta ar nėra nektaro. Šeimai, auginančiai 5–6 korius perų, prireikia ir iki 1,5 kg maisto per savaitę. Jei bitės turi mažai atsargų, galima įdėti medaus bei paskatinti dėjimą 1:1,3 santykio sirupu (1 dalis medaus : 1,3 dalys vandens) kas 2–3 dienas. Sirupas dedamas virš perų, šiltas, mažu kiekiu (500-600 ml).
Prasidėjus pirmajam medunešiui (pvz., klevams), svarbu stebėti, ar bitės neužpila perų zonos nektaru. Jei pastebite tokią problemą, iškart uždedama meduvė. Antraip, jei perų zona užpildoma nektaru, motina praranda vietą dėjimui, ir šeima nustoja vystytis. Todėl ankstyvas meduvės uždėjimas padeda išsaugoti vystymosi ritmą.
Taigi, pavasarinė šeimos dinamika yra žaibiška, o stiprėjimo laikas išties trumpas – vos 40 dienų, nuo kovo vidurio iki gegužės pradžios. Nuo to, kaip efektyviai suvaldysime šį spartaus augimo etapą, priklauso visa likusi sezono sėkmė. Todėl mūsų tikslas auginti kuo daugiau bičių, kurios dirbs, kai pradės žydėti medingi augalai.