Bičių šeima nėra vienalytė darbininkių masė. Ją sudaro skirtingo amžiaus ir fiziologinės būklės bitės, vienu metu atliekančios perų priežiūros, korių siuvimo, maisto perdirbimo, lizdo apsaugos ir lauko darbus. Tokia amžiaus struktūra leidžia šeimai veikti kaip vientisai, savireguliacinei biologinei sistemai.
Darbininkių funkcijų kaita pagal amžių vadinama amžiaus polietizmu. Pirmosiomis gyvenimo paromis jaunos bitės daugiausia valo korių akeles ir šildo perus. Maždaug 3–12 parų amžiaus darbininkių ryklinės liaukos būna geriausiai išsivysčiusios, todėl jos maitina lervutes ir prižiūri motiną. Vėliau suaktyvėja vaško liaukos: bitės siuva korius, priima iš rinkėjų nektarą, jį perdirba, tvarko maisto atsargas ir vėdina lizdą. Vyresnės darbininkės dažniau saugo laką, atlieka orientacinius skrydžius, o galiausiai tampa nektaro, žiedadulkių, vandens ar pikio rinkėjomis.
Šios amžiaus ribos yra tik apytikrės. Darbininkės darbą keičia ne pagal griežtą kalendorių, bet atsižvelgdamos į savo fiziologinę būklę ir šeimos poreikius. Todėl vienodo amžiaus bitės gali atlikti skirtingas užduotis, o ta pati bitė per parą gali prisidėti prie kelių darbų.
Amžiaus struktūra nėra nekintama. Žuvus daug rinkėjų, jaunesnės bitės gali anksčiau pradėti lauko darbus. Pritrūkus bičių maitintojų, dalis vyresnių darbininkių gali iš dalies atkurti ryklinių liaukų veiklą ir vėl imtis perų priežiūros. Toks elgsenos ir fiziologijos lankstumas padeda šeimai išlaikyti būtiniausias funkcijas po spietimo, nuodijimo, ligos ar staigaus suaugusių bičių sumažėjimo.
Vis dėlto šis prisitaikymas turi ribas. Per anksti rinkėjomis tapusios jaunos bitės greičiau nusidėvi ir paprastai gyvena trumpiau. Jei daug vyresnių bičių priverstos grįžti prie perų priežiūros, jų maitinimo pajėgumas gali neprilygti jaunų bičių maitintojų pajėgumui. Todėl didelis amžiaus struktūros sutrikimas ilgainiui mažina perų kokybę, šeimos augimą ir medaus derlių.
Darbininkių amžiaus sudėtis kinta per sezoną. Pavasarį sparčiai daugėja jaunų lizdo bičių, prieš pagrindinį medunešį gausėja būsimų rinkėjų, o vasaros pabaigoje ir rudenį formuojasi fiziologiškai kitokia – ilgaamžė žiemos bičių karta. Sveikoje šeimoje naujos darbininkės nuolat pakeičia nusidėvinčias, todėl nė viena veiklos grandis nelieka be atlikėjų.
Bitininkas negali tiksliai nustatyti kiekvienos bitės amžiaus vien iš jos išvaizdos, tačiau apie šeimos amžiaus struktūrą gali spręsti pagal perų kiekį ir stadijas, jaunų bičių gausą ant perų korių, skrydžių intensyvumą bei bendrą šeimos stiprumą. Daug užakiuotų perų rodo artėjantį jaunų bičių pagausėjimą, o perų stoka ir mažėjantis bičių skaičius – gresiantį darbo jėgos senėjimą. Taigi darni skirtingo amžiaus bičių kaita yra vienas svarbiausių šeimos gyvybingumo, atsparumo ir produktyvumo požymių.