Bičių šeimų gebėjimas prisitaikyti prie ekstremalių oro sąlygų yra gyvybiškai svarbus jų išlikimui. Norint sėkmingai bitininkauti ir palengvinti darbštuolių dalią, mes turime suprasti, kaip ekstremalios oro sąlygos (tiek šaltis, tiek karštis, tiek sausros) veikia bičių elgesį ir šeimą.

Svarbu supranti, kad individualių bičių kūno temperatūra daugiausia priklauso nuo aplinkos. Bitė sugeba palaikyti savo kūno temperatūrą tik keliais laipsniais šiltesnę už aplinką. Tačiau šeima, veikdama išvien, reguliuoja viso avilio temperatūrą, išlaikydama stabilias sąlygas perams auginti net ir esant dideliems temperatūros svyravimams lauke.

Kai oro temperatūra krenta žemiau +20 °C, bičių šeimos aktyvumas pastebimai padidėja, nes šeimai reikia daugiau energijos šilumos gamybai. Bitės tokiomis sąlygomis intensyviau naudoja medaus atsargas, aktyviai sutraukinėja krūtinės raumenis, taip generuodamos šilumą. Tai ypač pastebima žiemą, kai šeima esti kamuolyje aplink perus. Kamuolio viduje palaikoma apie +34 °C temperatūra, net jei avilio išorinės sienos yra gerokai šaltesnės. Tokia strategija šildyti tik reikiamą zoną leidžia bitėms taupyti energiją ir maksimaliai išnaudoti medaus atsargas. Tačiau svarbu pastebėti, kad žemesnėje temperatūroje (< -4 °C) bitės naudoja daugiau maisto nei įprastai, o tai reikalauja, kad mes atidžiai stebėtume žiemojančių šeimų turimą maisto kiekį.

Priešingai, kai oro temperatūra pakyla virš +25 °C, bičių aktyvumas taip pat intensyvėja, tačiau dėl priešingų priežasčių. Dabar bitės turi vėsinti avilį. Vėdinimas vyksta vėdinant avilį prie prielakio, kuomet bitės intensyviai mosuoja sparnais, bandydamos į avilį įpūsti orą (svarbu nesumaišyti su feromoniniu elgesiu, kuomet bitės atkišą Nasonovo liauką ir ją vėdiną, taip pažymėdamos avilio įskridimą lauko bitėms). Aušinimui taip pat naudojamas garinimas, kai bitės parneša į avilį vandens lašelius ir išgarina jį, taip sumažindamos vidinę temperatūrą. Kai temperatūra avilyje kyla dar aukščiau, bitės pradeda išsislaidyti po visą avilį, toliau viena nuo kitos, taip sumažindamos bendrą sugeneruojamą šilumą. Be to, karštomis dienomis pastebimos barzdos, kai dalis šeimos bičių susirenka avilio priekalyje, kad sumažintų viduje esančių bičių koncentraciją ir taip sumažintų šilumos kaupimąsi avilio viduje.

Tačiau aktyvus temperatūros reguliavimas turi savo kainą. Tyrimai rodo, kad didėjantis bičių šeimos aktyvumas aukštesnėje temperatūroje lemia trumpesnę bičių gyvenimo trukmę. Kuo aukštesnė aplinkos temperatūra, tuo greičiau bitės sensta ir miršta. Tai ilgainiui susilpnina visą šeimą, taip pat mažėja rinkėjų skaičius ir to pasekoje sumažėti nektaro sunešimas.

Tyrimai parodė, kad iš pradžių aviliuose, kurie pavasarį buv dirbtinai šildomi, dirbtinė šiluma paskatino intensyvesnį perų auginimą ir didesnį bičių aktyvumą, tačiau ilgainiui tai tapo žalinga pačiai šeimia. Šeimos, kurios buvo dirbtinai šildomos esant gamtinių resursų (nektaro ir žiedadulkių) trūkumui, greitai išnaudojo vidinius energijos rezervus, todėl bitės nusilpo ir bendras bičių mirtingumas buvo didesnis nei kontrolinėse, nešildytose šeimose. Pastarosios, pasikliaudamos natūraliu bičių ritmu ir taupydamos energiją šaltuoju periodu, išliko stipresnės ir produktyvesnės pagerėjus gamtinėms sąlygoms. Tai parodo, kad bitininkai turėtų labai atsargiai naudoti skatinimo priemones (pvz., skatinamąjį maitinimą), kai aplinkos sąlygos nėra tinkamos aktyviai bičių veiklai. Vietoje to rekomenduojama palaikyti optimalią bičių avilio terpę, užtikrinant gerą ventiliaciją karštuoju metų laiku bei padėti išlaikyti šilumą šaltuoju metu.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad ekstremalios oro sąlygos yra ne tik temperatūros svyravimai, bet ir sausros. Sausros metu sumažėja vandens prieinamumas, pablogėja žiedadulkių ir nektaro kokybė bei kiekis, todėl šeimos gali nusilpti ir net žūti, jei bitininkai nepasirūpins papildomu pamaitinimu ir vandens šaltiniais. Todėl bitininkams būtina atidžiai stebėti aplinkos sąlygas ir prireikus taikyti priemones, kurios padėtų šeimoms taupyti savo resursus iš išlikti produktyvioms.