Šeimos paruošimas žiemai – vienas svarbiausių bitininko darbų. Žiemojimo sėkmę lemia ne vien avilio apšiltinimas ar maisto kiekis, bet visa šeimos būklė: žiemos bičių kokybė, motinos darbas, erkėtumas, atsargų išdėstymas, lizdo mikroklimatas ir šeimos stiprumas.
Žiemai pradedama ruoštis iš karto po pagrindinio medunešio, kai dar tik auginama žiemojančių bičių karta. Prasidėjus šalčiams ištaisyti vasaros pabaigoje padarytas klaidas jau būna sunku arba neįmanoma.
Sveikos žiemos bitės
Svarbiausias žiemojimo veiksnys – pakankamas fiziologiškai stiprių žiemos bičių skaičius. Jos turi gerai išsivysčiusį riebalinį kūną, sukaupia daugiau vitelogenino ir gali gyventi ištisus mėnesius.
Didelę žalą šiai kartai daro Varroa destructor erkės ir jų platinami virusai. Erkės pažeidžia besivystančių bičių riebalinį kūną, o virusinės infekcijos trumpina jų gyvenimą. Išoriškai normali bitė gali būti fiziologiškai nusilpusi ir neišgyventi iki pavasario.
Pagrindinę varozės kontrolę reikia pradėti netrukus po paskutinio medaus išėmimo, nelaukiant rudens pabaigos. Gydymo laikas labai svarbus, tačiau ne mažiau svarbu pasirinkti tinkamą registruotą preparatą, atsižvelgti į perų kiekį, temperatūrą, tiksliai laikytis dozavimo ir patikrinti gydymo veiksmingumą.
Rudenį galimas ir pakartotinis užsikrėtimas erkėmis iš silpstančių ar plėšiamų aplinkinių šeimų. Todėl vien atliktas gydymas dar negarantuoja mažo galutinio erkėtumo. Vėlyvą rudenį, kai šeimoje nebelieka perų, gali būti atliekamas baigiamasis apdorojimas tam tinkamu registruotu preparatu, laikantis jo naudojimo instrukcijos.
Motina ir šeimos stiprumas
Žiemoti turi eiti ne tik sveika, bet ir tinkamos struktūros šeima. Reikia įvertinti:
- ar šeimoje yra vaisinga motina;
- ar ji augino tolygius, sveikus perus;
- ar pakanka žiemojančių bičių;
- ar nėra perų ligų požymių;
- ar šeima nebuvo stipriai pažeista varozės;
- ar bičių kiekis atitinka paliekamą lizdo dydį.
Labai silpna šeima sunkiau palaiko šilumą, sunaudoja santykinai daugiau energijos ir pavasarį lėčiau vystosi. Silpnas, bet sveikas šeimas kartais tikslinga sujungti, tačiau tik įsitikinus, kad jose nėra užkrečiamųjų ligų ir išsprendus motinų klausimą. Sergančių arba neaiškios būklės šeimų jungti negalima.
Maisto atsargos
Šeimai būtina palikti pakankamai kokybiško angliavandenių maisto. Žiemai bitės turi turėti bent po 2 kg maisto kiekviename lizdiniame rėmelyje. (t.y., apie pusė rėmo). Reikalingas kiekis priklauso nuo avilio tipo, šeimos dydžio, klimato, žiemojimo trukmės ir pavasarinio vystymosi. Todėl atsargos vertinamos ne vien pagal bendrą rekomenduojamą skaičių, bet ir pagal konkrečią šeimą.
Svarbu patikrinti:
- bendrą medaus kiekį;
- ar maistas tinkamai subrandintas ir užakiuotas;
- ar jis prieinamas būsimam žiemos kamuoliui;
- ar tarp kamuolio ir atsargų neliks tuščių korių barjero;
- ar šeimoje yra bičių duonelės pirmiesiems pavasariniams perams.
Pagrindinės atsargos turi būti virš būsimo kamuolio ir šalia jo, kad bitės galėtų jas pasiekti palaipsniui judėdamos. Net daug maisto turinti šeima gali badauti, jeigu per stiprų šaltį kamuolys nuo jo atskiriamas tuščiais koriais arba atsargos lieka priešingoje lizdo pusėje.
Papildomas maitinimas
Jeigu natūralių atsargų nepakanka arba dalis medaus netinkama žiemoti, šeima papildomai maitinama. Maitinama 3:2 cukraus sirupu. Maitinti reikia pakankamai anksti, kol šeimoje dar daug aktyvių bičių, o oro temperatūra leidžia maistą pernešti, sumažinti jo drėgnį.
Per vėlai duodamas didelis skysto maisto kiekis:
- apkrauna jau susiformavusias žiemos bites;
- gali likti nepakankamai subrandintas;
- padidina drėgmės kiekį avilyje;
- gali skatinti plėšikavimą;
- palieka mažiau laiko atsargoms tinkamai išdėstyti.
Pavėluotas maitinimas savaime nebūtinai sukelia bičių viduriavimą, tačiau nesubrandintas maistas ir padidėjusi drėgmė blogina žiemojimo sąlygas. Maitinimo metu lakos susiaurinamos, maistas duodamas vakare ir stengiamasi neišlaistyti jo prie avilių, kad sumažinti plėšikavimo riziką.
Medaus rizika
Žiemai nepageidautina palikti daug lipčiaus bei kryžmažiedžių augalų medaus. Lipčiuje paprastai būna daugiau mineralinių ir kitų sunkiau pasisavinamų medžiagų negu žiedų meduje, o kryžmažiedžių (pvz., rapsų, garstukų) medus greitai kietėja. Ilgai negalėdamos apsiskraidyti, bitės gali greičiau pripildyti žarnyną, todėl padidėja išmatų išskyrimo avilyje ir su tuo susijusių problemų rizika. Kieto medaus jos negali pasisavinti.
Lipčiaus medaus poveikis priklauso nuo jo kilmės, sudėties, žiemos trukmės ir apsiskraidymo galimybių. Vis dėlto, nustačius didelę jo dalį, saugiau tokias atsargas pakeisti žiemoti tinkamesniu maistu.
Baltyminės atsargos
Bičių duonelė reikalinga ne tiek pačiam žiemos kamuoliui išlaikyti, kiek žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį prasidėjusiam perų auginimui. Ją vartojančios bitės gamina lervutėms skirtą liaukų sekretą.
Tačiau per didelės žiedadulkių atsargos pačiame būsimo kamuolio centre gali trukdyti pasiekti angliavandenių atsargas. Maistas lizde turi būti išdėstytas natūraliai: perų augimo vieta apačioje ir centre, bičių duonelė aplink ją, o gausiausios medaus atsargos – aukščiau ir šonuose.
Baltyminiai papildai rudenį naudojami tik įvertinus realų jų poreikį. Netinkamu metu skatinamas perų auginimas gali pratęsti varozės dauginimosi laikotarpį ir padidinti šeimos maisto sąnaudas.
Lizdo suformavimas
Lizdo dydis turi atitikti bičių kiekį. Pašalinami visiškai tušti, stipriai panaudoti, juodi ar šeimos neaptūpiami koriai. Koriai rudenį pertvarkomi apgalvotai ir kuo anksčiau. Vėstant orams didelio masto lizdo ardymas gali sujaukti atsargų išdėstymą ir apsunkinti šeimos pasiruošimą žiemoti.
Svarbiausia, kad:
- kamuolys galėtų formuotis po maisto atsargomis (t.y., būtų tuščių akučių);
- maistas būtų pasiekiamas aukštyn (t.y., kiekvienas korys turi turėti viršuje maisto bent per delną) ir į šonus;
- lizde neliktų didelių tuščių tarpų;
- bičių neaptūpiami koriai nekauptų drėgmės.