Bičių šeimos pasirengimas pavasariui prasideda dar žiemos pabaigoje. Ilgėjanti diena, kylanti aplinkos temperatūra, šeimos fiziologinė būklė ir motinos bei darbininkių sąveika skatina atnaujinti perų auginimą. Tai vienas jautriausių metinio ciklo tarpsnių: šeima jau didina energijos sąnaudas, nors lauko žiedadulkių dar beveik nėra, orai nepastovūs, o didžiąją dalį darbų tebeatlieka senstančios žiemos bitės.
Pirmuosius perus augina žiemos bitės. Jų gerai išsivystęs riebalinis kūnas, gausios baltymų atsargos ir išlikęs ryklinių liaukų aktyvumas leidžia gaminti lervutėms būtiną maistą. Prasidėjus perų auginimui, jų zonoje palaikoma apie 34–35 °C temperatūra, todėl šeima ima vartoti daugiau medaus. Baltyminiam maistui naudojama koriuose sukaupta bičių duonelė ir pačių žiemos bičių organizmo atsargos.
Ankstyvą pavasarį susidaro vadinamasis kartų kaitos laikotarpis. Žiemos bitės palaipsniui sensta ir žūva, o jas pakeičiančios jaunos darbininkės dar tik vystosi. Dėl to šeima kurį laiką gali ne stiprėti, bet net šiek tiek sumažėti. Tik pradėjus gausiau ristis jaunoms bitėms jos augimas paspartėja. Kuo sveikesnės ir ilgaamžiškesnės žiemos bitės, tuo sklandžiau įveikiamas šis tarpsnis.
Didžiausi pavojai šiuo metu tai badas, drėgmė ir per didelis, šeimos pajėgumo neatitinkantis perų plotas. Atšalus orams bitės glaudžiau telkiasi apie perus. Jei jų išauginta daugiau, negu šeima pajėgia apšildyti, pakraščiuose esantys perai gali atšalti ir žūti. Maisto stygius taip pat gali priversti šeimą sumažinti perų auginimą, nors koriuose toliau nuo kamuolio dar būtų medaus.
Pirmasis apsiskraidymas leidžia bitėms ištuštinti žarnyną ir pradėti aktyvesnę pavasarinę veiklą. Pagal bičių elgesį prie lakos bitininkas gali preliminariai įvertinti šeimos būklę: tolygus skraidymas ir žiedadulkių nešimas paprastai rodo prasidėjusį perų auginimą, o vangumas, išmatomis sutepta laka ar neramus bičių judėjimas gali signalizuoti apie sutrikimus.
Bitininko uždavinys – padėti šeimai nepažeidžiant lizdo mikroklimato. Maisto kiekį pirmiausia galima įvertinti pakeliant avilį, stebint bičių padėtį po lubelėmis arba trumpai patikrinant kraštinius korius tinkamu oru. Kilus bado pavojui, maistas duodamas kuo arčiau bičių kamuolio. Ankstyvas skystas maitinimas gali skatinti perų auginimą ir didinti vandens bei šilumos poreikį, todėl šaltu ir nepastoviu laikotarpiu jis taikomas atsargiai. Baltyminiai papildai taip pat nėra visaverčių žiedadulkių pakaitalas ir duodami tik įvertinus realų poreikį.
Kol oras nepakankamai sušilęs, lizdas be reikalo neardomas, koriai neperstatomi ir perų plotas neplečiamas. Svarbiau už dažnas apžiūras yra pakankamos bei bitėms pasiekiamos maisto atsargos, sausas lizdas, tinkama oro apykaita ir ramybė. Pirmoji išsamesnė apžiūra atliekama tik šiltą, nevėjuotą dieną, kai galima saugiai įvertinti motinos dėjimą, perų būklę, maisto atsargas ir šeimos stiprumą.
Sėkmingas pavasarinis startas priklauso nuo to, ar žiemos bitės pajėgs išauginti jas pakeisiančią kartą. Todėl šiuo laikotarpiu svarbiausia ne dirbtinai skubinti šeimos augimą, o pašalinti badavimo, drėgmės ir perų atšalimo riziką, leidžiant šeimai stiprėti pagal jos pajėgumą ir gamtos ritmą.