Bičių šeimos stiprėjimas pavasarį ir vasaros pradžioje vyksta ne iš karto, bet pagal nuoseklų biologinį ciklą. Motinos dėjimas, perų auginimas, jaunų bičių ritimasis ir jų brendimas į rinkėjas sudaro laiko požiūriu susijusią grandinę. Ją suprasdamas bitininkas gali prognozuoti šeimos augimą ir derinti stiprumo piką su pagrindiniu medunešiu.
Pavasarinio augimo pradžioje šeima pirmiausia investuoja į perus. Darbininkė nuo kiaušinėlio iki išsiritimo vystosi apie 21 parą, todėl padidėjęs motinos dėslumas suaugusių bičių skaičių pakeičia tik po trijų savaičių. Be to, pirmosiomis pavasario savaitėmis žūva dalis peržiemojusių bičių, todėl naujai išsiritusios darbininkės iš pradžių tik pakeičia senstančias žiemos bites. Dėl šios priežasties šeima kurį laiką gali atrodyti neauganti ar net šiek tiek silpnėti, nors perų plotas jau didėja.
Kai jaunų bičių pradeda ristis daugiau, negu senųjų žūva, prasideda tikrasis šeimos stiprėjimas. Gausėja bičių maitintojų, galinčių prižiūrėti daugiau lervučių, palaikyti perų mikroklimatą ir skatinti motiną dėti didesniame korių plote. Taip susidaro teigiamas grįžtamasis ryšys: daugiau jaunų bičių leidžia išauginti daugiau perų, o iš didesnio perų kiekio išsirita dar gausesnė darbininkių karta.
Vis dėlto šis augimas nėra neribotas ar visiškai eksponentinis. Jį riboja motinos dėslumas, maitintojų skaičius, laisvų ir tinkamai paruoštų akelių plotas, žiedadulkių bei nektaro gausa, oro sąlygos ir šeimos sveikata. Augimą gali pristabdyti ir per platus lizdas, kurio bitės nepajėgia tinkamai apšildyti. Šeimai artėjant prie augimo piko, jos augimo tempas natūraliai lėtėja, o perteklinė maitintojų darbo jėga gali skatinti spietiminę būseną.
Svarbu skirti bendrą bičių pagausėjimą nuo rinkėjų padidėjimo. Išsiritusi darbininkė pirmiausia atlieka lizdo darbus ir tik po kelių savaičių paprastai tampa rinkėja. Taigi nuo kiaušinėlio padėjimo iki bitės įsitraukimo į lauko darbus dažniausiai praeina apie 5–6 savaitės. Tikslus laikas nėra pastovus: trūkstant rinkėjų, jaunos bitės lauko darbus gali pradėti anksčiau, o esant gausiam perų kiekiui – ilgiau likti lizde.
Šeimos stiprėjimo tempą visada lemia ribojantis veiksnys. Net produktyvi motina negali užtikrinti augimo, jei trūksta bičių maitintojų, baltyminio maisto ar šilumos. Gausios atsargos taip pat nepadės, jei perai pažeisti varozės, virusų ar kitų ligų. Todėl vertinama visa sistema: motinos dėjimas, perų vientisumas, jaunų bičių gausa, maisto atsargos, lizdo apimtis ir sveikatingumas.
Praktiškai būsimas šeimos stiprumas vertinamas pagal perų kiekį ir jų vystymosi stadijas. Gausūs užakiuoti perai rodo, kad artimiausiomis dienomis ir savaitėmis šeima sparčiai gausės, o dideli kiaušinėlių ir jaunų lervučių plotai – vėlesnį prieaugį. Tačiau gausus perų kiekis dar nereiškia, kad šeima jau pasirengusi medunešiui, nes išsiritusioms bitėms reikia laiko subręsti į rinkėjas.
Norint, kad rinkėjų gausa sutaptų su pagrindiniu medunešiu, šeimos vystymasis turi būti planuojamas maždaug prieš pusantro mėnesio. Bitininko uždavinys – ne dirbtinai skatinti augimą, o laiku pašalinti jį ribojančias kliūtis: užtikrinti sveiką motiną, pakankamą maistą, šeimos pajėgumą atitinkančią lizdo apimtį ir vietą plėstis. Biologinio uždelsimo nepaisymas yra viena dažniausių priežasčių, dėl kurių šeima didžiausią stiprumą pasiekia jau pasibaigus svarbiausiam medunešiui.