Bičių elgsena yra rodiklis, atspindintis ne tik šeimos būklę, bet ir aplinkos bei bitininko įtaką. Supiktėjimas yra natūrali gynybinė reakcija, tačiau kai agresija trukdo darbui, kelia pavojų bitininkui ir aplinkiniams, tai gali būti signalas apie šeimos problemas. Suprasti šio reiškinio priežastis ir mokėti jas pašalinti būtina kiekvienam bitininkui.
Viena dažniausių supiktėjimo priežasčių esti motinos problema. Kai šeima neturi motinos arba motina turi blogą genetiką (piktumą, išreikštą genetikoje), bitės tampa agresyvesnės. Motinos feromonai turi raminamąjį poveikį visai šeimai. Dingus feromonui, bitės gali reaguoti į kiekvieną trikdį kaip į grėsmę. Tuo tarpu šeimos su motinomis, kurios turi prastą genetiką, tiesiog turi į agresivumą linkusias bites.
Kita svarbi supiktėjimo priežastis – maisto stygius. Bitės, jaučiančios badą, tampa itin agresyvios ir bando apsaugoti tą likutį, kurį turi. Tai dar labiau pasireiškia, jei tuo metu būna nepalankūs orai ir trūksta nektaro. Agresija pasiekia aukščiausią lygį. Todėl būtina stebėti, ar šeimoje viso sezono metu yra maisto ir nedelsiant reaguoti, jei pastebimas jo trūkumas.
Dar viena priežastis tai erkės. Varroa erkės tiesiogiai pažeidžia bičių audinius, siurbia hemolimfą, sukelia skausmą ir silpnina bitės organizmą. Be to, erkės perneša virusus, kurie gali paveikti bičių nervų sistemą. Tokios bitės tampa nenuspėjamos, jautrios, greitai suirzta. Pastebėta, kad net ir vizualiai stipri šeima, užkrėsta erkių, gali elgtis agresyviai. Todėl reguliari erkių kontrolė yra būtinybė.
Supiktėjimą taip pat išprovokuoja netinkamas bitininko elgesys. Staigūs judesiai, garsai, netikėtai atidengtas lizdas, avilio daužymas bitėms reiškia pavojų. Bitininko kvapas, prakaitas, alkoholio kvapas, taip pat dirgina bites. Neatsargus darbas be dūminės, ypač vėsiomis ar lietingomis dienomis, gali sukelti masinę gynybos reakciją. Bitininkas turi ne tik išmanyti bitininkavimo technologiją, bet ir būti švelnus, neskubantis, pagarbiai bendraujantis su bitėmis. Tik toks santykis leidžia išlaikyti ramybę tarp bičių ir bitininko. Juk sakoma – bitės gyvena tik pas gerą bitininką.
Negalima pamiršti ir aplinkos įtakos. Bitės jautriai reaguoja į oro slėgio pokyčius, audras, per didelį karštį ar sausras. Tokiais laikotarpiais jos tampa agresyvesnės ir gina turimas atsargas. Jei šalia yra silpnesnių šeimų, gali prasidėti plėšikavimas. Todėl būtina užtikrinti, kad šeimos turėtų pakankamai maisto, aviliai būtų sandarūs.
Supiktėjusias šeimas būtina sutvarkyti. Pirmiausia reikia įsitikinti, ar yra gera motina. Jei ne, būtina ją pakeisti ramios veislės jauna motina. Antra, svarbu įvertinti Varroa užkrėstumą lygį ir atlikti gydymą. Trečia, būtina įsitikinti, kad šeimos nebedauja; jeigu vyksta maitinimas, reiktų visas šeimas maitinti kartu ir vakare, kad šeimos nejaustų resursų disbalanso.
Jeigu sunku surasti seną motiną pakeitumui – reiktų šeimą panešti į šoną, o į avilio vietą pastatyti spietinę su keletu maisto korių. Lauko bitės pagrįš į spietinę, o tuomet bus lengviau rasti seną motiną tarp jaunų bičių.
Galiausiai būtina suvokti, kad bitės niekada nepyksta be priežasties. Agresija tai ženklas, kad kažkas negerai šeimos viduje, aplinkoje ar mūsų elgesyje. Profesionalus bitininkas ne kovoja su pykčiu, bet ieško priežasties ir ją pašalina.
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Bitininkystės sektoriaus populiarinimas ir rinkos stebėsena“, finansuojamą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos lėšomis (projekto kodas: BITE-KK-25-1-00415-MP001).