Bičių šeimos gyvenimas vyksta pagal ryškų metinį ritmą. Jį formuoja temperatūra, dienos trukmė, žiedadulkių ir nektaro pasiūla, krituliai, bičių genetika bei šeimos būklė. Fotoperiodas yra vienas iš sezoninių signalų, tačiau šeimos vystymosi nelemia vien dienos ilgėjimas ar trumpėjimas. Ypač svarbios realios maisto ir oro sąlygos.
Metinio ciklo pažinimas leidžia numatyti šeimos poreikius ir darbus atlikti biologiniu požiūriu tinkamu metu. Vis dėlto šis ciklas nėra nekintantis kalendorius – jo pradžia ir trukmė kiekvienais metais gali skirtis.
Žiemos pabaiga ir perų auginimo pradžia
Žiemos pabaigoje, dar iki reguliarių apsiskraidymų, motina gali pradėti dėti pirmuosius kiaušinėlius. Perų auginimo pradžią veikia šeimos genetika, kamuolio dydis, maisto atsargos, temperatūra ir sezono eiga.
Atsiradus perams, šeima jų zonoje turi palaikyti apie 34–35 °C temperatūrą. Dėl to smarkiai padidėja energijos sąnaudos ir medaus vartojimas. Pirmuosius perus maitina ilgaamžės žiemos bitės, naudodamos savo riebalinio kūno, vitelogenino ir koriuose sukauptos bičių duonelės atsargas.
Šiuo laikotarpiu šeima dar nebūtinai stiprėja. Senosios žiemos bitės palaipsniui žūsta, o pirmosios naujos darbininkės išsirita tik praėjus 21 parai nuo kiaušinėlių padėjimo. Todėl ankstyvą pavasarį bičių skaičius gali laikinai net sumažėti.
Pavasarinis šeimos augimas
Atšilus orams ir prasidėjus žiedadulkių nešimui, motinos dėjimas intensyvėja. Šviežios žiedadulkės aprūpina bites maitintojas baltymais, reikalingais lervučių maistui gaminti, o nektaras suteikia energijos perams šildyti ir auginti.
Palaipsniui žiemos bites pakeičia nauja pavasarinė karta. Daugėjant jaunų darbininkių, šeima gali išmaitinti ir apšildyti vis didesnį perų plotą. Susidaro teigiamas grįžtamasis ryšys: daugiau bičių leidžia auginti daugiau perų, o iš jų išsiritusios bitės dar labiau padidina šeimos pajėgumą.
Tačiau augimas nėra visiškai tolygus ar tiksliai eksponentinis. Jį riboja motinos dėjimo pajėgumas, bičių maitintojų skaičius, maistas, vieta, temperatūra, ligos ir tai, kad nuo kiaušinėlio padėjimo iki darbininkės išsiritimo praeina trys savaitės.
Papildomai maitinti ar skatinti perų auginimą reikėtų tik įvertinus šeimos poreikį ir artimiausias gamtines sąlygas. Per anksti dirbtinai išplėstas perų plotas gali viršyti šeimos galimybes jį apšildyti ir aprūpinti maistu.
Vėlyvas pavasaris ir reprodukcinė branda
Vėlyvą pavasarį stipri šeima gali pasiekti reprodukcinę brandą. Joje būna daug perų, jaunų bičių, maisto atsargų ir pakankamai išteklių daliai šeimos atsiskirti. Tada gali pradėti formuotis spietimo nuotaika.
Ją skatina kelių veiksnių derinys:
- gausi bičių populiacija;
- jaunų bičių perteklius;
- ribota vieta motinai dėti;
- nektaru užpildyta perų zona;
- vietos koriams siūti ir atsargoms kaupti trūkumas;
- motinos amžius ir feromonų sklaida;
- paveldimas linijos spietlumas.
Karštis ar nepakankama oro apykaita gali pabloginti sąlygas avilyje, tačiau spietimo negalima aiškinti vien prastu vėdinimu. Patikimiausias pažengusios spietimo nuotaikos požymis – motininiai lopšeliai su kiaušinėliais ar lervutėmis.
Pagrindinis medunešis
Šeimos stiprumo pikas turėtų sutapti su svarbiausių vietos augalų žydėjimu. Tikslus laikas priklauso nuo regiono: vienur pagrindinis medunešis prasideda pavasarį, kitur – vasaros pradžioje ar viduryje.
Darbininkė nuo kiaušinėlio iki išsiritimo vystosi 21 parą, o rinkėja dažniausiai tampa dar po 2–3 savaičių. Vadinasi, pagrindinio medunešio metu dirbsiančios bitės pradedamos auginti maždaug prieš 5–7 savaites. Dėl to šeimos medaus rinkimo pajėgumas formuojamas gerokai anksčiau, negu pražysta pagrindiniai augalai.
Medaus produktyvumą lemia ne tik rinkėjų skaičius. Šeimoje turi būti pakankamai avilio bičių, galinčių priimti ir brandinti nektarą, taip pat laisvų korių jam laikyti. Pavėluotai uždėtos meduvės gali riboti nektaro kaupimą ir skatinti lizdo perpildymą.
Vasaros pabaiga
Pasibaigus pagrindiniam medunešiui, pasikeičia šeimos išteklių balansas. Sumažėja nektaro ir dažnai žiedadulkių pasiūla, o motina palaipsniui mažina dėjimą. Šeima pereina nuo spartaus augimo prie pasirengimo žiemai.
Tai ypač svarbus varozės kontrolės laikotarpis. Erkių populiacija iki vasaros pabaigos gali būti smarkiai išaugusi, nors bendras perų ir suaugusių bičių skaičius jau mažėja. Todėl vienai besivystančiai bitei gali tekti vis daugiau erkių.
Pagrindinį gydymą nuo varozės reikia atlikti kuo greičiau po paskutinio medaus išėmimo, vadovaujantis erkėtumo matavimais ir registruoto preparato instrukcija. Uždelsus dalis būsimų žiemos bičių jau gali būti pažeista lėliukės stadijoje.
Žiemos bičių auginimas
Vasaros pabaigoje ir rudenį pradeda formuotis ilgaamžė žiemos bičių karta. Šios bitės turi geriau išsivysčiusį riebalinį kūną, sukaupia daugiau vitelogenino ir mažiau nusidėvi atlikdamos rizikingus lauko darbus.
Jų kokybei būtina:
- maža erkių ir virusų apkrova;
- pakankama bei įvairi baltyminė mityba;
- kokybiškos angliavandenių atsargos;
- sveika ir tinkamai dirbanti motina;
- šeimos dydį atitinkantis lizdas.
Žiemos bitės nėra tiesiog rudenį išsiritusios darbininkės. Jeigu jos intensyviai maitina gausius perus, per anksti pradeda rinkti maistą arba vystymosi metu yra pažeidžiamos erkių, jų fiziologinės atsargos gali būti išeikvotos ir jos netaps visavertėmis ilgaamžėmis bitėmis.
Rudens pasirengimas žiemai
Rudenį perų auginimas palaipsniui mažėja. Darbininkės dažniausiai nustoja auginti tranus ir išvaro suaugusius tranus iš avilio. Tačiau šeimoje be vaisingos motinos arba neįprastai šiltomis sąlygomis tranai gali išlikti ilgiau.
Šeima pertvarko lizdą, sukaupia maistą virš būsimo žiemos kamuolio ir sandarina plyšius pikiu. Bitininkas turi įvertinti ne tik bendrą atsargų kiekį, bet ir jų kokybę, išdėstymą bei prieinamumą bitėms.
Rudenį svarbu:
- užbaigti varozės kontrolę ir patikrinti jos veiksmingumą;
- užtikrinti pakankamas žiemos maisto atsargas;
- baigti maitinimą laiku, kad pašarą galėtų perdirbti dar stipri šeima;
- pritaikyti lizdo dydį prie šeimos stiprumo;
- sumažinti plėšikavimo ir pelių patekimo riziką;
- užtikrinti tinkamą drėgmės pasišalinimą.
Žiemos ramybės laikotarpis
Atvėsus orams bitės sudaro žiemos kamuolį. Kai perų nėra, kamuolio viduje nereikia nuolat palaikyti 34–35 °C temperatūros, todėl šeima gali taupiau naudoti medų. Motinai pradėjus dėti, perų zona vėl sušildoma, o energijos sąnaudos padidėja.
Šaltame klimate perų auginimas dalį žiemos gali visiškai nutrūkti. Tačiau švelniomis žiemomis ar tam tikros genetikos šeimose nedidelis perų kiekis gali išlikti. Laikotarpis be perų yra naudingas varozės kontrolės požiūriu, nes erkės tuo metu negali daugintis ir beveik visos būna ant suaugusių bičių.
Žiemą svarbiausia šeimos be reikalo netrikdyti, saugoti avilį nuo drėgmės, vėjo ir graužikų bei stebėti, ar bitėms nepritrūksta maisto.
Metinis bičių šeimos ciklas nėra keturi vienas nuo kito atskirti etapai. Tai nenutrūkstamas perėjimas nuo žiemojimo prie pavasarinio augimo, reprodukcijos ir medunešio, o vėliau – prie žiemos bičių auginimo bei energijos taupymo. Sėkmingas bitininkavimas remiasi gebėjimu atpažinti, kuriame biologinio ciklo etape yra konkreti šeima, ir darbus derinti su jos realia būkle, o ne vien kalendorine data.