Bitės maitintojos – daugiausia jaunos darbininkės, prižiūrinčios ir maitinančios lervutes. Jų darbas yra vienas svarbiausių šeimos atsinaujinimo procesų, nes nuo perų maitinimo priklauso išsiritusių bičių kūno išsivystymas, fiziologinė būklė, gyvybingumas ir gyvenimo trukmė.
Maitintojų funkcijas bitės dažniausiai aktyviausiai atlieka būdamos maždaug 3–12 parų amžiaus. Tuo metu gerai išsivysto jų galvoje esančios ryklės, arba hipofaringinės, liaukos. Kartu su apatinių žandų liaukomis jos gamina lervutėms skirtą sekretą, kurio sudėtis keičiasi atsižvelgiant į lervutės amžių ir kastą.
Šių liaukų veiklai būtina visavertė mityba. Bitės maitintojos vartoja žiedadulkes ir bičių duonelę, iš kurių gauna baltymų, riebalų, vitaminų ir kitų medžiagų. Šios maisto medžiagos panaudojamos liaukų vystymuisi ir perų maistui gaminti. Todėl maitintojų gebėjimas auginti gausius bei kokybiškus perus priklauso nuo šeimoje esančių žiedadulkių kokybės ir įvairovės, o ne vien nuo jų kiekio.
Maitinimo įtaka kastos vystymuisi
Motina ir darbininkė gali išsivystyti iš tokio paties tipo apvaisinto kiaušinėlio. Kuri kasta susiformuos, daugiausia lemia lervutės gaunamo maisto kiekis ir sudėtis, motininio lopšelio aplinka bei dėl jų kylantys hormonų ir genų raiškos pokyčiai.
Pirmosiomis vystymosi paromis visos patelių lervutės gauna daug bičių maitintojų liaukų sekreto. Vėliau darbininkei skirtos lervutės maisto sudėtis pasikeičia, o motininiame lopšelyje auganti lervutė visą maitinimosi laikotarpį gausiai aprūpinama bičių pieneliu. Motininio lopšelio dugne jo paprastai būna daugiau, negu lervutė gali iš karto suvartoti.
Tokia mityba suaktyvina motinai būdingą vystymosi programą: susiformuoja gerai išsivysčiusios kiaušidės, kitokia kūno sandara, medžiagų apykaita ir gerokai ilgesnė gyvenimo trukmė. Motina nuo kiaušinėlio padėjimo iki išsiritimo išsivysto maždaug per 16 parų, o darbininkė – per 21 parą. Šį skirtumą lemia ne vien didesnis maisto kiekis, bet visa mitybos, hormoninio reguliavimo ir genų raiškos sąveika.
Maitintojų darbo lankstumas
Darbo pasidalijimas pagal amžių nėra griežtas. Jeigu šeimoje sumažėja jaunų bičių, dalis vyresnių darbininkių gali grįžti prie perų maitinimo ir iš dalies atkurti ryklės liaukų aktyvumą. Jeigu perų sumažėja, jaunos bitės gali anksčiau pereiti prie kitų lizdo darbų arba maisto rinkimo.
Šis lankstumas padeda šeimai prisitaikyti prie trumpalaikių pokyčių, tačiau turi ribas. Jeigu atvirų perų labai daug, o maitintojų ir baltyminio maisto nepakanka, šeima negali vienodai gerai išmaitinti visų lervučių. Dalis perų gali būti pašalinta, o likusios lervutės – aprūpinamos mažesniu maisto kiekiu.
Dėl nepakankamo maitinimo gali išsiristi mažesnės, prasčiau fiziologiškai išsivysčiusios ir trumpiau gyvenančios bitės. Jų riebalinis kūnas ir maisto medžiagų atsargos gali būti menkesni, todėl jos prasčiau atlaiko ligas, parazitus bei kitus aplinkos veiksnius.
Reikšmė motinų auginimui
Motinų auginimo rezultatai priklauso ne tik nuo pasirinktos lervutės kilmės, bet ir nuo ją auginančios šeimos būklės. Net vertingos genetikos lervutė neišsivystys į kokybišką motiną, jeigu šeimoje trūks jaunų bičių maitintojų, žiedadulkių, medaus ar šilumos.
Motinas auginanti šeima turi būti stipri, sveika, gausiai aprūpinta skirtingo amžiaus bitėmis ir kokybišku maistu. Į motininius lopšelius turėtų būti perkeliamos kuo jaunesnės lervutės. Kuo anksčiau jos pradedamos maitinti kaip motininės, tuo daugiau laiko gauna motinai būdingą maistą ir tuo geresnės sąlygos visavertei reprodukcinei sistemai išsivystyti.