Skirtingi bičių porūšiai ir veislinės linijos pasižymi paveldimomis morfologinių, fiziologinių bei elgsenos požymių tendencijomis. Šių požymių vertinimas padeda apibūdinti bičių kilmę, palyginti populiacijas ir numatyti, kaip šeimos gali prisitaikyti prie konkrečių klimato bei medunešio sąlygų. Vis dėlto nė vienas požymis nėra absoliučiai būdingas visoms tam tikros kilmės šeimoms.
Svarbu skirti natūraliai susiformavusius geografinius porūšius nuo žmogaus sukurtų veislinių linijų. Porūšių požymius formavo ilgalaikis prisitaikymas prie vietos aplinkos, o veislinių linijų savybes – kryptinga žmogaus atranka. Tos pačios kilmės šeimos gali skirtis, todėl jų savybės vertinamos kaip populiacijos vidutinės tendencijos, o ne kaip nekintančios taisyklės.
Morfologiniai požymiai
Morfologiniai požymiai apibūdina bičių kūno sandarą. Dažniausiai vertinami:
- kūno dydis ir atskirų jo dalių proporcijos;
- pilvelio narelių spalva ir pigmentacija;
- plaukelių spalva bei ilgis;
- veltininės juostelės ant pilvelio;
- straublelio ilgis;
- priekinio sparno dydis, forma ir gyslotumas;
- kojų bei kitų kūno dalių matmenys.
Šie požymiai yra gana stipriai paveldimi, tačiau nėra visiškai nepriklausomi nuo aplinkos. Bitės dydžiui ir kai kuriems kūno matmenims gali turėti įtakos lervutės mityba, perų auginimo temperatūra, ligos ir korio akučių dydis. Todėl patikimam vertinimui reikia tirti ne vieną bitę, o nustatyto dydžio darbininkių mėginį.
Kūno spalva yra lengvai pastebima, tačiau vien pagal ją nustatyti kilmės negalima. Tos pačios linijos bitės gali būti nevienodai pigmentuotos, o panaši spalva gali pasireikšti skirtinguose porūšiuose. Pavyzdžiui, geltoni pilvelio nareliai gali rodyti italinės bitės kilmę, tačiau jie savaime neįrodo, kad šeima yra gryna Apis mellifera ligustica.
Morfometrija
Kūno dalių matavimas ir jų proporcijų analizė vadinama morfometrija. Tradicinėje bičių morfometrijoje daugiausia dėmesio skiriama priekinio sparno gyslų išsidėstymui. Vertinami keli rodikliai, tarp jų:
- kubitalinis indeksas;
- diskoidalinis poslinkis;
- hantelio indeksas;
- sparno ilgis ir plotis;
- kitų kūno dalių matmenys.
Kubitalinis indeksas apskaičiuojamas pagal dviejų priekinio sparno gyslų atkarpų santykį. Skirtingų porūšių populiacijoms būdingos skirtingos šio rodiklio pasiskirstymo ribos, tačiau atskirų bičių rezultatai gali persidengti. Todėl vien kubitalinio indekso nepakanka patikimai kilmei nustatyti.
Šiuolaikinėje praktikoje naudojama geometrinė morfometrija. Skaitmeniniame sparno vaizde pažymimi tikslūs gyslų susikirtimo taškai, o kompiuterinė analizė įvertina bendrą sparno formą. Šis metodas leidžia palyginti tiriamas bites su etaloninėmis populiacijomis ir nustatyti jų morfologinį panašumą.
Morfometrija yra naudinga atrankai ir populiacijų stebėsenai, tačiau ji neparodo viso genomo. Pagal sparno formą negalima galutinai patvirtinti genetinio „grynumo“ ar tiksliai nustatyti visų ankstesnio kryžminimosi atvejų. Kai reikalingas patikimas genetinės kilmės arba introgresijos įvertinimas, morfometriniai duomenys derinami su genealogija ir branduolio DNR tyrimais.
Elgsenos ir ūkiniai požymiai
Bičių šeimos taip pat vertinamos pagal elgsenos, vystymosi ir produktyvumo savybes:
- ramumą ant korių;
- gynybingumą;
- spietimo polinkį;
- higienišką elgseną;
- pikio kaupimą;
- pavasarinio vystymosi spartą;
- perų auginimo sezoniškumą;
- medaus produktyvumą;
- maisto atsargų naudojimą;
- gebėjimą žiemoti;
- atsparumą ligoms ir parazitams.
Šie požymiai paprastai yra sudėtingi ir poligeniniai – juos lemia daug genų. Be to, jiems didelę įtaką daro aplinka, šeimos stiprumas, motinos amžius, medunešis, oras, ligos ir bitininko priežiūra. Dėl to elgsenos ar produktyvumo negalima patikimai įvertinti pagal vieną apžiūrą arba vieno sezono rezultatą.
Pavyzdžiui, neįprastai gynybinga šeima nebūtinai priklauso gynybingai linijai. Jos elgesį galėjo paveikti medunešio nebuvimas, motinos netekimas, plėšikavimas, prastas oras arba grubus avilio atidarymas. Lygiai taip pat didelis medaus derlius vienais metais dar neįrodo aukšto genetinio produktyvumo, jeigu kitos tos pačios kilmės šeimos panašaus rezultato nepakartoja.
Požymiai vertinami šeimos lygmeniu
Ūkiniai požymiai vertinami ne pagal pavienę bitę, o pagal visą šeimą. Patikimai atrankai reikėtų:
- naudoti vienodą vertinimo metodiką;
- lyginti kelias tos pačios kilmės šeimas;
- šeimas laikyti kuo panašesnėmis sąlygomis;
- vertinimą kartoti per kelis sezonus;
- registruoti motinos ir poravimosi kilmę;
- atskirti genetinį potencialą nuo aplinkos poveikio.
Kuo nuosekliau požymis kartojasi giminingose šeimose ir skirtingais metais, tuo daugiau pagrindo manyti, kad jis turi stipresnį paveldimą pagrindą.
Kryžminimosi poveikis
Sukryžminus skirtingų porūšių ar linijų bites, pirmosios kartos palikuonys kartais pasižymi heteroze – didesniu gyvybingumu, produktyvumu ar šeimos augimo sparta. Tačiau vėlesnėse kartose genų deriniai persiskirsto, todėl palikuonių savybės gali tapti įvairesnės ir sunkiau prognozuojamos.
Tai nereiškia, kad visi mišrūnai būtinai yra gynybingi, spietlūs ar neproduktyvūs. Rezultatas priklauso nuo konkrečių sukryžmintų linijų ir vėlesnės atrankos. Problema atsiranda tada, kai kryžminimasis vyksta nekontroliuojamai, o palikuonys nevertinami – tokiu atveju sunkiau išlaikyti pastovų pageidaujamų savybių derinį.
Vietinių populiacijų išsaugojimas
Vietinių bičių populiacijų išsaugojimas turi ūkinę, mokslinę ir gamtosauginę reikšmę. Jos gali turėti vertingų prisitaikymo prie vietos klimato, žiemojimo, medunešio ir ligų požymių. Intensyvus įvežtinių motinų naudojimas ir nekontroliuojamas poravimasis gali palaipsniui pakeisti vietinių populiacijų genetinę sudėtį.
Vietinei tamsiajai bitei saugoti nepakanka atrinkti tik tamsios spalvos ar tinkamą kubitalinį indeksą turinčias šeimas. Reikalingas genealoginių duomenų, morfometrijos, genetinių tyrimų ir kontroliuojamo poravimosi derinys.