Vienas pagrindinių metodų, taikomų kovojant su Varroa destructor erkėmis bičių šeimose, yra cheminė kontrolė. Tai tiesioginė intervencinė priemonė, skirta esamai erkių populiacijai naikinti. Nors cheminiai preparatai dažnai yra plačiausiai naudojama priemonė, integruoto kenkėjų valdymo (IPM) sistemoje jie laikomi paskutine gynybos linija – naudojami tik tada, kai biologinės ar biotechninės priemonės yra nepakankamos arba negalimos.
Cheminių preparatų naudojimas turi būti atsakingas. Daugelis veikliųjų medžiagų gali būti toksiškos ne tik erkėms, bet ir bitėms bei jų produktams, todėl būtina tiksliai laikytis rekomenduojamų dozių, nurodymų ir gydymo laiko. Netinkamas arba perteklinis naudojimas gali sukelti ne tik šeimos susilpnėjimą, bet ir likučių atsiradimą meduje ar vaške.
Cheminės priemonės skirstomos pagal jų veikimo trukmę ir taikymo strategiją.
Ilgai veikiantys preparatai naudojami tuomet, kai avilyje yra uždengtų perų. Jų veikimas grindžiamas kontaktiniu principu – preparatas sąveikauja su bitėmis, o per jas – su erkėmis, esančiomis ant bičių kūno. Kadangi dalis bičių vis dar yra perų stadijoje, šie preparatai paliekami avilyje mažiausiai 21 dienai, kad jų veikimas apimtų visą bičių vystymosi ciklą.
Trumpai veikiantys preparatai naudojami tuomet, kai avilyje nėra dengtų perų. Tokiu atveju erkės neturi kur slėptis, todėl jų naikinimo efektyvumas gerokai didesnis. Šie preparatai taikomi rudenį, žiemą arba specialiai sukūrus perų pertrauką, pavyzdžiui, izoliuojant motinėlę arba pašalinus perus.
Vienas iš svarbiausių iššūkių taikant cheminę kontrolę – tai erkių atsparumo veikliosioms medžiagoms vystymasis. Praktikoje fiksuotas atsparumas fluvalinato bei amitrazės pagrindu sukurtiems preparatams, o tai reiškia, kad jų veiksmingumas laikui bėgant mažėja. Todėl rekomenduojama šiuos veikliąsias medžiagas keisti kitomis priemonėmis.
Labai svarbu ir tinkamas gydymo laikas. Cheminis gydymas turi būti atliekamas dar iki tol, kol pradeda vystytis žieminės bitės. Jei erkės pažeidžia šias bites jų lervos ar lėliukės stadijoje, jos išvysto silpnos ir negali peržiemoti. Dėl to šeima žūva dar rudenį arba nesulaukti pavasario. Būtent dėl šios priežasties bet kokia chemine intervencija turi būti atliekama ne per vėlai – optimalu metu vėlyvą pavasarį arba vasaros pirmoje pusėje. Tačiau prisiminkite – sunkiųjų cheminių preparatų (fluvalinato, amitrazės ir t.t.) sezono eigoje naudoti negalima dėl jų likučių atsiradimo bičių produktuose. Galima naudoti tik silpnus cheminius preparatus – pavyzdžiui – organines rūgštis.
Plačiai taikomas trumpai veikiantis preparatas – oksalo rūgštis. Ji efektyviausia tais atvejais, kai avilyje nėra perų arba jų kiekis minimalus. Vienas iš dažniausiai nurodomų tirpalo receptų: 20 g bevandenės oksalo rūgšties (C₂H₂O₄) ištirpinama 980 ml distiliuoto vandens. Kitas – 28 g oksalo rūgšties dihidrato (C₂H₂O₄·2H₂O) ištirpinama 970 ml vandens (šį dihidratą dažniausiai rasite pardavime). Šis tirpalas lašinamas į tarprėmius, dažniausiai vakare, kai visos bitės avilyje. Vienai gatvelei skiriama 10 ml tirpalo. Taip pat oksalo rūgštimi apdorojamos naujai suformuotos šeimelės, kai dengtų perai dar nėra arba jų kiekis nedidelis. Metodo efektyvumas apie 90-95%, kai aviliuose nėra perų.
Apibendrinant, cheminiai preparatai gali būti labai veiksmingi, tačiau tik tuo atveju, jei jie naudojami atsakingai – tinkamu metu ir pagal rekomendacijas.
Parengė: Kęstutis Garalevičius