Motinų ir perų auginimo laikotarpiu šeimai reikia ne tik baltymų, bet ir nuolatinio angliavandenių šaltinio. Angliavandeniai suteikia energijos maitintojų liaukų veiklai, vaško gamybai, perų šildymui ir kitoms lizdo funkcijoms. Baltyminė ir angliavandeninė mityba papildo viena kitą, tačiau viena kitos pakeisti negali.
Natūralus angliavandenių šaltinis yra iš nektaro pagamintas medus. Didžiąją jo maistinės vertės dalį bitėms sudaro gliukozė, fruktozė ir kiti cukrūs. Jame taip pat yra nedideli kiekiai fermentų, mineralinių ir augalinės kilmės medžiagų, tačiau motinų auginimo rezultatą pirmiausia lemia ne šie priedai, o pakankamas ir nuolat pasiekiamas energijos kiekis.
Saugiausios yra pačios šeimos arba patikrinto sveiko bityno medaus atsargos. Nežinomos kilmės medumi bičių maitinti nereikėtų, nes jame gali būti amerikinio bičių puvinio sporų ir kitų ligų sukėlėjų. Žiemojimui ar ankstyvam pavasariui netinkamos kokybės, surūgęs arba pradėjęs gesti medus taip pat nenaudojamas.
Kai natūralaus nektaro nešimo nėra arba jis nepastovus, šeimai galima duoti cukraus sirupo. Skatinamajam maitinimui dažniausiai ruošiamas maždaug vienodų cukraus ir vandens dalių sirupas. Kad santykis būtų vienodas kiekvieną kartą, geriausia jį skaičiuoti pagal masę, pavyzdžiui, vienas kilogramas baltojo cukraus ir vienas kilogramas vandens.
Nedidelėmis porcijomis reguliariai duodamas sirupas iš dalies imituoja nektaro nešimą. Jis skatina bites aktyviau perdirbti maistą, palaiko maitintojų darbą ir per bičių tarpusavio sąveiką gali sudaryti sąlygas motinai gausiau dėti. Tačiau sirupas motinos tiesiogiai „neįjungia“ – perų auginimo intensyvumas taip pat priklauso nuo bičių maitintojų, baltyminio maisto, temperatūros, laisvų akelių ir šeimos sveikatingumo.
Motinas auginančioms auklėms šeimoms palaikomasis maitinimas naudingiausias tada, kai nėra natūralaus nektaro nešimo. Sirupas duodamas mažomis porcijomis, kad būtų greitai suvartotas ir skatintų nuolatinį maisto perdavimą, bet neužpildytų perų lizdo. Per gausiai maitinant, bitės gali sirupu užpilti laisvas akeles, sumažinti motinai skirtą dėjimo plotą ir pradėti kaupti perteklines atsargas.
Skystu sirupu ankstyvą pavasarį maitinama atsargiai. Šaltu oru bitės gali jo nepaimti, o padidėjęs vandens kiekis avilyje prisideda prie drėgmės. Be to, skatinamas perų auginimas padidina maisto ir šilumos poreikį. Jei šeima nepajėgi apšildyti išplėsto perų ploto, skatinamasis maitinimas gali duoti priešingą rezultatą.
Sirupas ruošiamas iš švaraus vandens ir paprasto baltojo cukraus. Cukrus ištirpinamas šiltame vandenyje, tačiau sirupas ilgai nevirinamas ir nekaitinamas iki parudavimo. Perkaitinus cukrų susidaro bitėms nepageidaujamų skilimo produktų. Paruoštas sirupas laikomas trumpai ir neduodamas, jei pradėjo rūgti ar fermentuotis.
Kad nekiltų plėšikavimo, šeimos maitinamos vakare, naudojant sandarias vidines maitintuves ir nepaliekant išlieto sirupo prie avilių. Silpnoms ir poravimosi šeimelėms ši atsargumo priemonė ypač svarbi, nes jos prasčiau apsigina nuo svetimų bičių.
Skatinamasis maitinimas didina perų auginimo galimybes, o kartu gali didinti užakiuotų perų plotą, kuriame dauginasi varozės erkės. Todėl motinų auginimas ir šeimų skatinimas derinami su reguliaria erkėtumo stebėsena bei sezonui tinkama varozės kontrole.
Cukraus sirupu negalima maitinti šeimų, kuriose laikomos realizacijai skirtam medui naudojamos meduvės. Į medų patekęs sirupo cukrus pažeidžia produkto autentiškumą. Todėl maitinimas planuojamas iki prekiniam medui skirtų meduvių uždėjimo arba atliekamas šeimose, kurių atsargos nebus išsukamos kaip medus.
Taigi medus arba cukraus sirupas suteikia motinų auginimui būtiną energiją, tačiau negarantuoja kokybės be žiedadulkių, jaunų bičių maitintojų ir tinkamo mikroklimato. Geriausias rezultatas gaunamas tada, kai auklės šeima turi natūralių maisto atsargų, o sirupas naudojamas tik kaip apgalvota palaikomoji priemonė nektaro nešimo pertrūkiams kompensuoti.