Bičių šeimos produktyvumas priklauso ne vien nuo bičių skaičiaus, bet ir nuo to, kaip darniai suderinti jos vidiniai procesai. Stipri šeima turi ne tik daug darbininkių – joje perų auginimas, korių siuvimas, lizdo mikroklimato palaikymas, nektaro priėmimas bei perdirbimas ir maisto atsargų kaupimas vyksta šeimos poreikius bei aplinkos sąlygas atitinkančiu ritmu.
Šios sąveikos pagrindas – darbo pasidalijimas pagal amžių, vadinamas amžiaus polietizmu. Jaunos bitės pirmiausia valo ir ruošia akutes, vėliau maitina lervutes, prižiūri motiną bei atlieka kitus darbus lizdo viduje. Subrendus vaško liaukoms, dalis jų siuva korius, priima iš rinkėjų nektarą ir dalyvauja jį perdirbant. Vyresnės bitės saugo laką, vėdina lizdą, išneša šiukšles, o galiausiai tampa nektaro, žiedadulkių, vandens ar pikio rinkėjomis.
Apytiksliai pirmąsias tris gyvenimo paras darbininkės dažniau valo akutes ir šildo perus. Maždaug 3–12 parų amžiaus bičių geriausiai išsivysčiusios ryklės liaukos, todėl jos aktyviai maitina lervutes. Vėliau, dažniausiai 12–18 parų amžiaus, suaktyvėja vaško liaukos ir bitės daugiau siuva korius, priima nektarą bei atlieka kitus darbus lizdo viduje. Dalį vyresnių avilio bičių galima aptikti saugant laką, o rinkti maisto jos dažniausiai pradeda maždaug nuo trečios gyvenimo savaitės.
Šios amžiaus ribos nėra griežtos. Skirtingus darbus atliekančių bičių grupės persidengia, o viena bitė gali atlikti kelias funkcijas. Darbo pobūdį lemia ne tik amžius, bet ir šeimos poreikiai, metų laikas, medunešio intensyvumas, perų kiekis bei pačios bitės fiziologinė būklė. Toks lankstumas leidžia šeimai išlaikyti svarbiausias funkcijas net staiga pasikeitus aplinkybėms.
Darbo jėga persiskirsto per cheminius ir elgsenos grįžtamuosius ryšius. Netekus daug rinkėjų, dalis jaunesnių bičių gali anksčiau pradėti rinkti maistą. Kai šeimoje gausu jaunų lervučių, daugiau tinkamo amžiaus bičių lieka lizde ir jas maitina. Sumažėjus perų kiekiui arba prasidėjus gausiam medunešiui, daugiau darbininkių gali būti nukreipiamos į nektaro priėmimą, perdirbimą ir rinkimą.
Informacija apie maisto šaltinio kryptį bei atstumą perduodama vizginamuoju šokiu, o šaltinio kvapas ir atnešto nektaro mėginiai padeda kitoms bitėms jį atpažinti. Motinos feromonai informuoja šeimą apie jos buvimą ir fiziologinę būklę, perų feromonai veikia darbininkių priežiūros bei maisto rinkimo elgseną, o pavojaus feromonai sukelia greitą gynybinę reakciją. Vibraciniai, garsiniai ir lytėjimo signalai papildo cheminę komunikaciją.
Šeimos darnią veiklą gali sustiprinti ir genetinė įvairovė. Motina paprastai poruojasi su daugeliu tranų, todėl jos dukterys sudaro kelias skirtingos tėvystės grupes. Šių grupių bitės gali turėti nevienodus elgsenos slenksčius: vienos greičiau pradeda vėdinti lizdą, kitos jautriau reaguoja į pažeistus perus, o dar kitos aktyviau ieško maisto.
Tokia funkcinė įvairovė leidžia šeimai reaguoti į platesnį signalų diapazoną. Tyrimai rodo, kad didesne genetine įvairove pasižyminčios šeimos gali veiksmingiau rinkti maistą, stabiliau reguliuoti lizdo mikroklimatą ir geriau riboti kai kurių ligų plitimą. Vis dėlto genetinė įvairovė nėra vienintelis produktyvumą lemiantis veiksnys – taip pat svarbi motinos kokybė, šeimos sveikatingumas, aplinkos sąlygos ir maisto išteklių gausa.
Bitininkas šeimos darną gali ir sustiprinti, ir sutrikdyti. Dažnos, ilgos ar netinkamomis oro sąlygomis atliekamos apžiūros ardo lizdo mikroklimatą, trikdo bičių veiklą ir gali atšaldyti perus. Per anksti ar per smarkiai išplėstas lizdas apsunkina jo šildymą, o pavėluotas plėtimas sukelia ankštumą, riboja motinos dėjimą ir gali sustiprinti spietimo nuotaiką.
Šeimos amžiaus struktūrą gali sutrikdyti ilgas perų auginimo nutrūkimas, motinos problemos, ligos, pesticidų poveikis ar dideli rinkėjų nuostoliai. Nors bitės geba lanksčiai perskirstyti darbus, ilgalaikis tam tikros amžiaus grupės trūkumas mažina visos sistemos veiksmingumą. Pavyzdžiui, per anksti rinkėjomis tapusios jaunos bitės paprastai gyvena trumpiau, todėl šeimos darbo jėga gali dar labiau mažėti.
Palankiausios sąlygos darniai šeimos veiklai sudaromos:
- laiku ir pagal šeimos stiprumą plečiant lizdą;
- palaikant jauną, produktyvią ir sveiką motiną;
- saugant šeimą nuo ligų, erkių ir apsinuodijimo;
- užtikrinant pakankamas maisto bei vandens atsargas;
- neleidžiant perams atšalti;
- apžiūras atliekant tikslingai, ramiai ir kuo trumpiau;
- veislei parenkant sveikas, produktyvias ir higieniška elgsena pasižyminčias šeimas.
Didžiausias produktyvumas pasiekiamas ne mėginant tiesiogiai priversti bites daugiau dirbti, o sudarant sąlygas jų natūraliai savireguliacijai. Kai šeima turi tinkamą motiną, subalansuotą bičių amžiaus struktūrą, pakankamai vietos, sveiką lizdą ir gerus maisto šaltinius, jos vidinė darbo sistema geba veiksmingai prisitaikyti prie besikeičiančių poreikių.