Europinio bičių puvinio kontrolė grindžiama ankstyvu ligos nustatymu, užkrato šaltinių šalinimu, šeimos stiprinimu ir griežta bityno higiena. Nors Melissococcus plutonius nesudaro tokių atsparių sporų kaip amerikinio bičių puvinio sukėlėjas, bakterija gali išlikti koriuose, maiste ir ant bitininkavimo inventoriaus. Todėl vien pagerėjęs perų vaizdas dar nereiškia, kad užkratas visiškai išnyko.
Pastebėjus įtartinus perų pokyčius, pirmiausia reikia apriboti galimą ligos plitimą. Iš įtariamos šeimos negalima perkelti korių, perų, bičių ar maisto į kitas šeimas. Jai prižiūrėti naudotas inventorius turi būti laikomas atskirai ir tinkamai dezinfekuojamas. Diagnozę rekomenduojama patvirtinti laboratoriniu tyrimu, o tolesnius veiksmus derinti su veterinarijos specialistu.
Viena iš galimų zootechninių priemonių – motinos pakeitimas jauna, produktyvia motina iš higieniška elgsena pasižyminčios linijos. Pats motinos pakeitimas ne visada sudaro pakankamai ilgą laikotarpį be perų, ypač jeigu iš karto įleidžiama apvaisinta motina. Ryškesnis perų auginimo pertrūkis susidaro įduodant motininį lopšelį, neapvaisintą motiną arba laikinai izoliavus senąją motiną. Tuo metu bitės darbininkės gali pašalinti daugiau pažeistų lervučių. Jaunos motinos palikuonys taip pat gali pasižymėti stipresne higieniška elgsena, jeigu šis požymis buvo kryptingai atrinktas veislinėje linijoje.
Sunkesniais atvejais gali būti taikomas bičių nukrėtimas į švarų, dezinfekuotą avilį ant naujų vaškuolių. Taip nuo bičių atskiriami seni perų ir maisto koriai, kuriuose gali būti susikaupęs užkratas. Pašalinti koriai, avilys ir kitas inventorius tvarkomi pagal veterinarijos specialisto nurodymus – jie dezinfekuojami, saugiai perdirbami arba sunaikinami. Vien bičių perkėlimas nebus veiksmingas, jeigu užkrėsti koriai ar nedezinfekuotas inventorius vėliau bus grąžinti į bityną.
Svarbi kontrolės dalis – tinkamos sąlygos šeimai sustiprėti. Reikia užtikrinti pakankamas ir kokybiškas maisto atsargas, prireikus susiaurinti lizdą ir palaikyti šeimos dydžiui tinkamą šiluminį režimą. Taip pat būtina mažinti plėšikavimo ir bičių klaidžiojimo riziką, nes suaugusios bitės gali pernešti sukėlėją tarp avilių.
Sergančių ar įtariamų šeimų negalima jungti su sveikomis, nes taip užkratas būtų perkeltas į kitą šeimą. Sprendimą dėl labai silpnos, neatsigaunančios šeimos reikėtų priimti kartu su veterinarijos specialistu. Atsižvelgiant į ligos sunkumą ir galiojančius reikalavimus, tokia šeima gali būti gydoma zootechninėmis priemonėmis, perkeliama ant naujų korių arba sunaikinama.
Ilgalaikei kontrolei svarbus nuoseklus lizdo korių atnaujinimas. Kasmet pakeičiant dalį senų korių sumažinamas juose susikaupusių ligų sukėlėjų ir kitų teršalų kiekis. Vaškuoles reikėtų rinktis iš patikimų gamintojų, o nežinomos kilmės korių ir naudoto inventoriaus į bityną neįsivežti.
Antibiotikų negalima naudoti savavališkai. Jie gali laikinai nuslopinti ligos požymius, tačiau nepašalina užkrėstų korių ir kitų infekcijos šaltinių. Netinkamas jų naudojimas taip pat didina vaistams atsparių bakterijų atsiradimo ir vaistų likučių patekimo į bičių produktus riziką. Bet kokie veterinariniai vaistai gali būti naudojami tik teisės aktų nustatyta tvarka ir veterinarijos gydytojo nurodymu.
Patikimiausią ilgalaikį rezultatą užtikrina ne viena priemonė, o jų derinys: ankstyva diagnostika, užkrėstų korių pašalinimas, inventoriaus dezinfekcija, stiprios ir gerai maitinamos šeimos, reguliariai atnaujinami koriai bei higieniška elgsena pasižyminčių bičių linijų pasirinkimas.