Bičių šeimoje kiekviena darbininkė bitė atlieka skirtingus darbus, priklausomai nuo savo amžiaus. Tai vadinama amžiaus polietizmu, reiškiniu, kai bitė per gyvenimą palaipsniui pereina nuo vienos užduoties prie kitos ir tai vyksta labai aiškia bei tvarkinga seka. Šie pokyčiai nėra atsitiktiniai, nes juos reguliuoja hormonai, fiziologinė bitės būsena ir aplinkos sąlygos, o ypač šeimos poreikiai.
Bitės darbininkės gyvenimas prasideda nuo išsiritimo iš akutės. Ką tik išsiritusi bitė turi minkštą kūno, nes jos chitininis apvalkalas dar nėra visiškai sukietėjęs. Todėl pirmąsias kelias dienas ji atlieka lengvus vidaus darbus, pavyzdžiui, valo korių akutes, šildo perus. Po kelių dienų ji pradeda rūpintis lervomis, tampa slauge bei gamina bičių pienelį. Toliau, vystantis jos kūnui ir liaukoms, bitė ima gaminti vašką, siūti korius, saugoti lizdą nuo priešų, o paskutiniame gyvenimo etape tampa rinkėja, kuri skrenda į lauką rinkti nektaro, žiedadulkių ir vandens.
Šių užduočių kaitą kontroliuoja du pagrindiniai hormonai, t.y., jaunatvinis hormonas (JH) ir vitelogeninas (Vg). Jaunoms bitėms būdingas aukštas vitelogenino lygis. Vitelogeninas yra baltymas, kuris padeda gaminti bičių pienelį, stiprina bičių imuninę sistemą ir palaiko bitės gyvybingumą. Kol vitelogenino lygis aukštas, jaunatvinio hormono kiekis lieka mažas. Tuo metu bitė lieka avilio viduje ir atlieka vidaus darbus.
Bitėms senstant vitelogenino kiekis palaipsniui mažėja. Kartu su vitelogenino mažėjimu pradeda kilti jaunatvinio hormono (JH) lygis. Jaunatvinis hormonas veikia tartum „jungiklis“, kuris skatina bitę pereiti prie pavojingesnių ir fiziškai aktyvesnių užduočių, pavyzdžiui, sargybos, skridimo į lauką. Kai JH padidėja, jis slopina pienelį gaminančių liaukų veiklą ir aktyvina kitus organus (t.y., geluonies liaukas, skrydžio raumenis).
Kyla natūralus klausimas: kaip šie hormonai žino, kada pasikeisti? Iš tiesų hormonų balansą reguliuoja ne tik bitės amžius, bet ir aplinkos bei socialiniai signalai. Vienas iš pagrindinių šio reguliavimo mechanizmų yra feromonas etiloleatas. Jis yra tartum socialinis slopinimo feromonas. Šį feromoną išskiria vyresnės bitės perdirbdamos medų. Tai reiškia, kad vyresnių bičių išskiriami feromonai gali paveikti jaunesnes bites, sulėtindamos jų jaunatvinio hormono (JH) kaupimąsi. Taip šeimoje sukuriamas balansas. Kai yra pakankamai rinkėjų (išskiriančių etiloleatą), jaunos bitės ilgiau išlieka slaugėmis, nes vyresniųjų bičių feromonai slopina JH gamybą ir stabdo jų perėjimą prie kitų užduočių. Ir priešingai, jei rinkėjų netikėtai sumažėja, pavyzdžiui, dalis jų žūsta, šeimų trūksta šių „stabdančių“ feromonų. Tuomet jaunatvinio hormono kiekis jaunesnėse bitėse pradeda didėti greičiau, todėl jos anksčiau pereina prie rinkėjos darbo. Taip šeima greitai prisitaiko prie netikėtų pokyčių.
Šie hormoniniai pokyčiai taip pat stipriai priklauso nuo bičių mitybos. Jaunos bitės, kurios gauna daugiau žiedadulkių (baltymų), ilgiau išlieka slaugėmis, nes jų vitelogenino lygis išlieka aukštesnis. Kai žiedadulkių trūksta, bitės greičiau pereina prie rinkimo darbų. Tai svarbi adaptacija, leidžianti šeimai išgyventi sunkesnius periodus.
Taigi, darbininkės bičių amžius yra tik dalis visos sistemos. Daug svarbiau yra fiziologinis ir hormoninis organizmo pasiruošimas, kuris jautriai reaguoja į šeimos poreikius ir aplinkos pokyčius. Viskas vyksta labai tiksliai ir tvarkingai, hormonams JH ir Vg veikiant kaip pagrindiniams reguliatoriams, o socialiniams feromonams kaip papildomam kontrolės mechanizmui. Šis mechanizmas yra unikalus tuo, kad jis leidžia bičių šeimai lanksčiai reaguoti į bet kokius vidinius ir išorinius pokyčius. Kiekviena bitė tarsi turi savo „vidinį laikrodį“, bet šis laikrodis nuolat koreguojamas šeimos poreikių, feromoninių signalų ir aplinkos sąlygų.