Jau daugelį metų Lietuvoje naudojami įvairūs preparatai kovai su varoze. Bitininkų tarpe populiaru parazitus naikinti naudojant įvairius ilgo veikimo miticidus, pavyzdžiui, juosteles su miticidais. Taip pat prieš kurį laiką kelią kovoje su varoze pradėjo skintis organinės rūgštys: skruzdžių (metano rūgštis), rūgštynių (oksalo rūgštis) rūgštys. Nepriklausomai, ar tai miticidai, ar organinės rūgštys, dažniausiai ilgo veikimo preparatus naudojame vasaros pabaigoje išsukus medų. Kitaip ir negalėtume: miticidus naudoti sezono metu, kuomet dar iš avilių bus kopiamas medus yra draudžiama. Tas pats galioja ir metano rūgščiai, nes ja gydant bites sezono metu, randami didesni likučiai meduje (Bogdanov et al., 2002). Naudojant momentinį preparatą – oksalo rūgštį -, turime dar vieną problemą – ši rūgštis neveikia po vaško dangteliais esančių erkių (t.y., erkių dengtuose peruose). Todėl gydymas oksalo rūgštimi perkeliamas į dar vėlesnį laikotarpį, kuomet tikimąsi, jog nebėra perų. Tačiau kokios problemos kyla su šia, Lietuvoje vyraujančia, gydymo metodologija? Problemų su šia metodologija yra ne viena. Aš išskirčiau pagrindines dvi problemas, kurių vyraujanti gydymo paradigma negali išspręsti.
1. bičių šeimos vystymasis, jei bitės neišspiečia. Legenda: mėlyna – perai; raudona – varroa erkės; žalia – kiek proc. perų užkrėsta varroa erkėmis.
Pirmoji problema, su kuria susiduriame yra ta, jog naudojant tokią gydymo metodologiją, pavasarį turime silpnesnes šeimas arba šeimų žuvimą dėl erkių. Suprantu, jog dauguma bitininkų nesutiks dėl šeimų silpnumo, tačiau šis priešiškumas dažniausiai atsiranda todėl, jog neturime su kuo palyginti savo šeimų ir jos mums atrodo stiprios. Tačiau kodėl taip nutinka, jog žūsta šeimos arba po žiemos jos būna silpnesnės, nors ir gydėme jas nuo Varroa erkių, o parazitų kritimas buvo didelis? Pagrindinė priežastis – žiemojančių bičių kartos vystymasis, kuriame dalyvavo ir jas parazitavo Varroa erkės (Genersch, 2010; Uzunov and Büchler, 2020). Vėlgi, iškart norėčiau atsakyti į klausimą, kuris, turbūt, kyla nevienam: o kas nutinka besivystančioms peruose bitėms, kurias parazituoja erkės, jog šeimos nusilpsta arba žūsta? Šiuo metu Lietuvoje yra vyraujanti nuomonė, jog Varroa erkės tiesiog perneša virusus ir minta bičių hemolimfa. Taip, tai viena iš dedamųjų, kodėl šios bitės būna silpnesnės. Tačiau dar svarbesnis aspektas yra tas, jog Varroa erkės minta ne tik lervutės hemolimfa, kaip manyta anksčiau, o ir riebaliniu kūnu (Ramsey, 2019). Tad būtent tos žiemos bitės, kurių riebalinis kūnas yra mažesnis dėl to, jog Varroa erkės jį suvartojo, yra silpnesnės: joms sunkiau išmaitinti perus, dėl imuniteto stokos nėra tokios atsparios išorės veiksniams (pvz., virusams, pesticidams), bei šių bičių ilgaamžiškumas sumažėja (Ramsey, 2019). Nesunku suprasti, jog mums reikia žiemos bičių, kurios būtų užaugintos be parazitų. Tačiau kodėl dabartinė gydymo metodologija nepadeda mums, bitininkams, išvystyti stiprių žiemos bičių? Vyraujanti paradigma nusitaikiusi gydyti bites jau po maitinimo. Tačiau tuomet žiemos bites jau būna besivystančios arba pilnai išsivysčiusios. Kadangi po maitinimo momentinių vaistų panaudoti negalime, nes aviliuose dar būna dengtų perų, galime rinktis tik ilgo veikimo priemones. Todėl tos bitės, kurios risis ir liks žiemos bitėmis, bus augusios su erkėmis. O jeigu pasirenkame pasilikti tik prie oksalo sublimavimo po to, kai motinos natūraliai sustos dėti perus, būsime užtikrinti, jog žiemos bitės bus augusios su erkėmis. O kaip žinome, jeigu bitės vystėsi su erkėmis, žiemos bičių kokybė yra prasta. Taigi, bičių gydymas po to, kai išsirita žiemos bičių karta yra nelogiška praktika, sukelianti bičių šeimų žuvimą arba nusilpimą. Tad turėtume liūdėti, o ne džiaugtis, jeigu rudenį gydant bites pastebime didelį erkių kritimą – vadinasi mūsų bičių riebalinis kūnas yra sunaudotas erkių, o pačios bitės likusios nusilpusios. Antroji problema, su kuria susiduria ši gydymo technologija, yra klimato atšilimas.
Rudeniui vis ilgėjant, motinos ilgai nenustoja dėti kiaušinėlių. Išties, jau galima pastebėti, kad kai kuriose šeimose motinos deda kiaušinėlius visus metus, todėl nesusidaro perų pertrauka.
Kadangi dabartinė metodologija remiasi gydymu rudenį, kuomet nebelieka perų, turime problemą – mūsų taikomas Varroa erkių gydymas gali būti neefektyvus (Büchler et al., 2020).
Žinodami dabartinės metodologijos problemas, turime ieškoti sprendimų. Tam, kad galėtume rasti tvarų sprendimą, reikia žvelgti į bičių biologiją ir mokytis iš jos, o ne bandyti jai pasipriešinti. Gerai suprasdami bičių vystymąsi ir tuo pačiu erkių vystymąsi, rasime ir puikių sprendimų. Pažvelkime į natūralų bičių dauginimąsi – spietimą. Kas nutinka spietimo metu? Sena motina pradeda mažiau dėti, perų kiekis avilyje mažėja. Tuo pat metu pradedamos auginti naujos motinėlės ir senoji palieka avilį. Jog supaprastintume skaičiavimą, sakykime, jog senoji motina išspietė tą dieną, kai jauna motina išsirito. Jauna motinėlė susiporuos ir pradės dėti kiaušinius po 14 d., o kol šie perai bus uždengti praeis dar 9 d. Vadinasi, mažiausiai turime 23 d. perų pertrauką. Tokių, išspietusių šeimų Varroa erkių kiekis nukrenta iki 15-20 proc. palyginus su neišspietusiomis bitėmis ir išgyvenimas žiemą yra ženkliai geresnis nei neišspietusių šeimų (Seeley and Smith, 2015). Mokslininkai pateikia informaciją, jog tuo metu, kai nėra perų, Varroa erkių populiacija natūraliai mažėja, nes erkės neturi kur daugintis (Seeley and Smith, 2015). Vadinasi, turime eiti prieš intuiciją – ne skatinti motinas dėti ir vis labiau plėsti lizdus kovojant su spietimu, o sustabdyti motinų darbą. Taigi, atsižvelgus į natūralų bičių dauginimosi procesą, bandykime rasti sprendimą kovai su erkėmis.
2. bičių šeimos vystymasis, kai bitės išspiečia naturaliai. 3. bičių šeimos vystymasis, izoliavus motiną. Legenda: mėlyna – perai; raudona – varroa erkės; žalia – kiek proc. perų užkrėsta varroa erkėmis.
Kadangi mums, bitininkams, spietimas stipriai sumažina iš šeimos gaunamą produkciją, turime rasti kitų būdų, kaip sukurti perų pertraukas. Vienas iš lengviausių biotechninių metodų sezono metu įterpti šią pertrauką – bičių motinėlių izoliavimas, po kurio seka gydymas oksalo rūgštimi (Büchler et al., 2020). Daugeliui bitininkų kyla dvejonių, o neretas ir pasipiktina pasiūlymu uždaryti motinas į izoliatorius. Tai suprantama, nes motinų izoliavimas sezono metu atrodo nepriimtinas dėl intuityviai kylančių klausimų: ar šeimos nenusilps ir ar nesumažės medaus produkcija. Remiantis tyrimais, atliktais vieno garsiausių bičių instituto, jau virš dešimtmečio praktikuojančio bičių motinų izoliavimą ir kitus biotechninius metodus kovai su Varroa erkėmis, bičių motinų izoliavimas sezono metu ir Varroa erkių kontrolės atlikimas po izoliacijos nesumažina bičių šeimų stiprumo bei pagerina medaus produkcijos surinkimą (Uzunov and Büchler, 2020). Iš avilių dingus perams, daugiau bičių gali dalyvauti medaus rinkime bei nėra perų, kurie suvartoja parneštus baltymus bei angliavandenius, todėl surenkami medaus kiekiai padidėja (Büchler et al., 2020; Shawer et al., 2021). O kadangi bitės nemaitina perų, jų ilgaamžiskumas padidėja ir šeimos nenusilpsta (Büchler et al., 2020; Doeke, Frazier, and Grozinger, 2015; Huang and Robinson, 1995; Ramsey et al., 2019; Adam et al., 2004; Adam et al., 2009; Shawer et al., 2021). Ralph Büchler palygino šeimas, kuriose sezono metu motinos buvo izoliuotos ir atlikta momentinė Varroa erkių kontrolė oksalo rūgšties tirpalu, su kontrolinėmis šeimomis, kurios buvo gydytos tik rudenį. Jo pateiktose išvadose teigiama, jog šeimose, kuriose buvo atlikta izoliacija, peržiemojusių bičių kiekis buvo didesnis ir medaus produkcija didesnė kito sezono metu palyginus su kontroline grupe. Taigi, galime suprasti, jog perų pertraukos sukūrimas nenusilpnina šeimų ir yra kertinis momentas kovoje su Varroa erkėmis.
Apibendrinant, šiuo metu Lietuvoje turime vyraujančią kovos su Varroa erkėmis metodologiją, paremta bičių gydymu sezono pabaigoje kuomet sumažėja perų kiekis lizduose ir/arba nebelieka bičių produktų, skirtų vartoti žmonėms. Ši metodologija turi keletą problemų:
(1) remiantis šia metodologija, šeimos išžiemoja silpnesnės arba žūsta dėl žiemos bičių, augusių jas parazituojant Varroa erkėms;
(2) vykstant klimato atšilimui, motinos kiaušinėlių nesustoja dėti vis ilgiau, todėl nusistovėjusios gydymo paradigmos efektyvumas sumažėja.
Tam, jog galėtume efektyviai gydyti bites, reikia atsižvelgti į natūralią bičių kovą su Varroa erkėmis – spietimą. Spietimas nėra bitininkams naudingas bičių vystymosi ciklo procesas, todėl perų pertraukai pasiekti naudojamas motinų izoliavimas. Motinų izoliavimas sukuria dirbtinę perų pertrauką, šeimos nenusilpsta bei yra sezono metu pagydomos nuo varozės. Tokiu būdu žiemojančių bičių karta yra auginama be parazitų ir išauga su pilnai išsivysčiusiu bei nesumažėjusiu riebaliniu kūnu, kuris ir nulemia gerus žiemojimo rezultatus. Taigi, kiekvienam bitininkui siūlau apmąstyti, ar norime gydyti brangiais vaistais, neatspindinčiais bičių biologijos, ar atsižvelgti į bites ir gydyti jas prasmingai.
Kęstutis Garalevičius
Literatūra:
• Amdam, G. V., Rueppell, O., Fondrk, M. K., Page, R. E., & Nelson, C. M. (2009). The nurse’s load: early-life exposure to brood-rearing affects behavior and lifespan in
honey bees (Apis mellifera). Experimental gerontology, 44(6-7), 467-471.
• Amdam, G. V., Simões, Z. L., Hagen, A., Norberg, K., Schrøder, K., Mikkelsen, Ø., … & Omholt, S. W. (2004). Hormonal control of the yolk precursor vitellogenin
regulates immune function and longevity in honeybees. Experimental gerontology,
39(5), 767-773. ISO 690
• Bogdanov, S., Charrière, J. D., Imdorf, A., Kilchenmann, V., & Fluri, P. (2002). Determination of residues in honey after treatments with formic and oxalic acid under
field conditions. Apidologie, 33(4), 399-409.
• Büchler, R., Uzunov, A., Kovačić, M., Prešern, J., Pietropaoli, M., Hatjina, F., … & Nanetti, A. (2020). Summer brood interruption as integrated management strategy for
effective Varroa control in Europe. Journal of Apicultural Research, 59(5), 764-773.
• Corona, M., Velarde, R. A., Remolina, S., Moran-Lauter, A., Wang, Y., Hughes, K. A., & Robinson, G. E. (2007). Vitellogenin, juvenile hormone, insulin signaling, and
queen honey bee longevity. Proceedings of the National Academy of Sciences, 104(17), 7128-7133. ISO 690
• Doeke, M. A., Frazier, M., & Grozinger, C. M. (2015). Overwintering honey bees: biology and management. Current opinion in insect science, 10, 185-193.
• Genersch, E., Von Der Ohe, W., Kaatz, H., Schroeder, A., Otten, C., Büchler, R., … &
Rosenkranz, P. (2010). The German bee monitoring project: a long term study to understand periodically high winter losses of honey bee colonies. Apidologie, 41(3),
332-352.
• Huang, Z. Y., & Robinson, G. E. (1995). Seasonal changes in juvenile hormone titers and rates of biosynthesis in honey bees. Journal of Comparative Physiology B,
165(1), 18-28. •
• Ramsey, S. D., Ochoa, R., Bauchan, G., Gulbronson, C., Mowery, J. D., Cohen, A., … & vanEngelsdorp, D. (2019). Varroa destructor feeds primarily on honey bee fat body
tissue and not hemolymph. Proceedings of the National Academy of Sciences, 116(5), 1792-1801.
• Ramsey, S. D., Ochoa, R., Bauchan, G., Gulbronson, C., Mowery, J. D., Cohen, A., … & vanEngelsdorp, D. (2019). Varroa destructor feeds primarily on honey bee fat body
tissue and not hemolymph. Proceedings of the National Academy of Sciences, 116(5), 1792-1801.
• Seeley, T. D., & Smith, M. L. (2015). Crowding honeybee colonies in apiaries can increase their vulnerability to the deadly ectoparasite Varroa
destructor. Apidologie, 46(6), 716-727.
• Shawer, D. M., Rakha, O. M., Taha, E. K. A., Al-Kahtani, S. N., & Elnabawy, E. M. (2021). The impact of caging the queens during the flow season on some biological
activities of honeybee colonies. Saudi Journal of Biological Sciences, 28(5), 2975- 2979.
• Uzunov, A., & Büchler, R. (2020). Alternative methods for varroa control in honey bee colonies. Swiss Agency.