Lervutės amžius yra vienas svarbiausių motinos auginimo veiksnių. Motina ir darbininkė išsivysto iš apvaisintų diploidinių kiaušinėlių, tačiau šie kiaušinėliai nėra genetiškai identiški. Kastos vystymosi kryptį daugiausia lemia ne atskiras „motinos genų rinkinys“, o lervinio maisto sudėtis, jo kiekis, maitinimo trukmė, motininio lopšelio aplinka ir su tuo susiję hormoniniai bei epigenetiniai procesai.
Jauna lervutė pasižymi dideliu vystymosi plastiškumu – jos organizmas dar gali visiškai pereiti motinos vystymosi keliu. Šio gebėjimo nereikėtų vadinti totipotentiškumu, nes biologijoje šis terminas paprastai taikomas ląstelei, galinčiai suformuoti visą organizmą. Motinų auginimo atveju tiksliau kalbėti apie ankstyvos lervutės kastinį plastiškumą.
Motinos ir darbininkės vystymosi skirtumai pradeda formuotis labai anksti. Todėl teiginys, kad pirmąsias tris paras jos vystosi visiškai vienodai, nėra tikslus. Kuo ilgiau lervutė buvo maitinama kaip būsimoji darbininkė, tuo trumpiau ją veiks motininiam vystymuisi būdingas gausus ir kitokios sudėties maistas.
Motinoms auginti geriausia rinktis 12–24 valandų amžiaus lervutes. Jos būna labai mažos, vos įžiūrimos, šiek tiek išlinkusios ir guli gausiame skaidriai balkšvo maisto lašelyje. Gerai apšviestoje akelėje tokia lervutė atrodo mažesnė už šalia esančias vyresnes lervutes ir dar nesudaro ryškios C formos.
Iš vyresnės lervutės šeima vis dar gali išauginti išoriškai į motiną panašų individą. Tačiau didėja rizika, kad jos reprodukcinė sistema bus prasčiau išsivysčiusi. Tyrimuose jaunesnis pradinis lervutės amžius siejamas su didesne išsiritusios motinos kūno mase, gausesniais kiaušidžių vamzdeliais ir geresniu bendru reprodukciniu išsivystymu.
Vis dėlto kūno masė ar vienas anatominis matmuo nėra galutinis motinos kokybės įrodymas. Suaugusi motina kiekvienoje kiaušidėje paprastai turi maždaug 100–180 kiaušidžių vamzdelių, o darbininkė – tik kelis. Tačiau realų dėslumą taip pat lemia poravimosi kokybė, šeimos maitinimas, bičių maitintojų gausa, sezono sąlygos ir sveikatingumas.
Sėklinės talpyklos anatominis išsivystymas susiformuoja dar motinai augant, tačiau joje sukauptų spermatozoidų kiekį ir gyvybingumą lemia vėlesnis poravimasis. Todėl iš jaunos lervutės išauginta motina vis tiek gali būti prasta, jei susiporavo su per mažu tranų skaičiumi arba netinkamomis oro sąlygomis.
Vyresnės lervutės poveikis ne visada matomas iš karto. Motina gali normaliai išsiristi, susiporuoti ir pradėti dėti, tačiau jos ilgalaikis reprodukcinis pajėgumas gali būti mažesnis. Vis dėlto negalima kiekvieno ankstyvo motinos pakeitimo ar traninių perų atsiradimo automatiškai aiškinti lervutės amžiumi – tai taip pat gali lemti prastas poravimasis, ligos, sužeidimas ar spermos atsargų išsekimas.
Lervučių amžius svarbus ir darbų planavimui. Motininis kiaušinėlis vystosi apie tris paras, o 12–24 valandų lervutė perkeliama maždaug ketvirtąją parą nuo kiaušinėlio padėjimo. Tokia motina paprastai išsirita praėjus maždaug 11–12 parų po lervutės perkėlimo.
Jeigu motininiai lopšeliai pradėti auginti iš skirtingo amžiaus lervučių, motinos taip pat išsiris skirtingu laiku. Pirmoji išsiritusi motina gali sunaikinti dar neišsiritusias konkurentes. Todėl vienodo amžiaus lervučių parinkimas svarbus ne tik motinų kokybei, bet ir tiksliam visos auginimo serijos kalendoriui.
Tiksliai lervučių amžiui nustatyti veislinės šeimos motiną galima trumpam apriboti ant vieno tinkamo, švaraus korio. Žinant kiaušinėlių padėjimo laiką, perkėlimui lengviau pasirinkti vienodo amžiaus lervutes. Motina neturėtų būti ribojama ilgiau, negu reikia, nes užsitęsęs dėjimo ploto apribojimas gali sutrikdyti šeimos vystymąsi.