Tinkamai paruoštas lizdas sudaro sąlygas šeimai pavasarį išlaikyti šilumą, auginti perus ir nuosekliai stiprėti. Svarbiausia ne kuo daugiau korių, o šeimos pajėgumą atitinkanti lizdo apimtis, tinkama korių būklė ir biologiškai pagrįstas perų bei maisto atsargų išdėstymas.
Pavasarį lizdas formuojamas pagal bičių užimamą plotą. Paliekama tiek korių, kiek bitės gali tankiai aptūpti, kartu išsaugant vietos motinai dėti ir lengvai pasiekiamas maisto atsargas. Bitės nešildo viso avilio oro – jos pirmiausia palaiko perų ir bičių telkinio mikroklimatą. Tačiau pernelyg platus, bičių neaptūptas lizdas didina šilumos nuostolius, apsunkina perų priežiūrą ir gali sudaryti drėgnesnes sąlygas.
Silpnoms šeimoms lizdas sutraukiamas labiau, stiprioms paliekama daugiau erdvės. Per daug suspaustame lizde motinai pradeda trūkti laisvų akelių, o nektaru užpildyti koriai riboja perų plotą. Gausėjant jaunų bičių ir šylant orams, toks ankštumas gali prisidėti prie spietiminės būsenos susidarymo. Todėl lizdas ne tik sutraukiamas pavasario pradžioje, bet ir laiku plečiamas šeimai stiprėjant.
Lizdo viduryje paliekamas vientisas perų plotas. Jo nereikėtų be būtinybės skaidyti maisto koriais, tuščiais koriais ar vaškuolėmis, ypač vėsiu oru. Natūraliai perai telkiasi centrinėje ir apatinėje korių dalyje, bičių duonelė sudaro juostą aplink perus, o medus laikomas virš jų ir lizdo pakraščiuose. Toks išdėstymas palengvina perų maitinimą ir mikroklimato palaikymą.
Svarbi ir korių kokybė. Perams auginti paliekami taisyklingi, švarūs, šviesūs arba rusvi darbininkių akelių koriai. Šalinami supeliję, išmatomis sutepti, sulūžę, išsikraipę ir daug netaisyklingų ar traninių akelių turintys koriai. Labai patamsėję perų koriai taip pat palaipsniui keičiami, nes juose kaupiasi kokonų liekanos, aplinkos teršalai ir kai kurių veterinarinių preparatų likučiai.
Seni koriai nepašalinami visi iš karto, ypač ankstyvą pavasarį. Jie palaipsniui perkeliami į lizdo pakraštį, o sustiprėjusiai šeimai, prasidėjus pastoviam nektaro nešimui ir suaktyvėjus vaško išskyrimui, duodamos vaškuolės. Taip per sezoną atnaujinama dalis lizdo, neardant perų vientisumo ir neviršijant šeimos galimybių siūti naujus korius.
Šalinant senus korius mažinama juose susikaupusių ligų sukėlėjų ir cheminių medžiagų našta. Vis dėlto vien reguliarus korių keitimas nuo užkrečiamųjų ligų neapsaugo. Įtarus amerikinį ar europinį bičių puvinį, koriai neperkeliami kitoms šeimoms ir elgiamasi pagal nustatytus ligų kontrolės reikalavimus.
Ruošiant lizdą patikrinama, ar šeima turi pakankamai ir tinkamai išdėstyto maisto. Medaus koriai turi būti pasiekiami neatskiriant jų nuo bičių tuščiais, neaptūptais koriais. Perų auginimo zonoje svarbi ir bičių duonelė, tačiau pertekliniai, šeimos neaptūpti maisto koriai gali būti laikinai išimami ir laikomi tinkamomis sąlygomis.
Kartu užtikrinamas sausas avilys, tinkama oro apykaita ir apsauga nuo skersvėjų bei plėšikavimo. Drėgmė ir perų atšalimas gali sudaryti palankias sąlygas kalkiniams perams pasireikšti, tačiau ši liga kyla ne vien dėl per plataus lizdo – svarbūs ir grybelio sporų buvimas, šeimos stiprumas bei higieniškas elgesys.
Gerai paruoštas lizdas yra kompaktiškas, bet ne ankštas: perai išdėstyti vientisai, maistas lengvai pasiekiamas, o koriai tinkami motinai dėti. Toliau lizdas reguliuojamas pagal šeimos augimą, todėl jo paruošimas nėra vienkartinis pavasario darbas, bet nuolatinis derinimas prie bičių pajėgumo ir sezono sąlygų.