Medus yra puikus produktas, pasižymintis puikiomis maistinėmis ir gydomosiomis savybėmis. Tačiau jis taip pat gali būti jautrus įvairių teršalų, ypač pesticidų ir sunkiųjų metalų, kaupimuisi. Teršalai į medų papuola dviem keliais, (a) išoriniais (žemės ūkio ir pramonės tarša) bei (b) vidiniais (bitininkų naudojamos cheminės priemonės priešVarroa destructor erkes).
Pesticidų užterštumas iš aplinkos
Pesticidai į medų patenka bitėms renkant nektarą iš pesticidais apdorotų laukų bei sodų. Dažniausiai meduje aptinkami neonikotinoidiniai insekticidai (imidaclopridas, tiaklopridas, acetamipridas), fungicidai (azoksistrobinas, ciprodinilas, boskalidas) bei herbicidai (glifosatas, terbuthilazinas). Europos Sąjungos šalyse atlikti tyrimai rodo, kad apie 33% visų medaus mėginių yra užteršti bent vienu pesticidu, tačiau neviršija leistinos normos, o 1.8% viršija leistiną normą (Šaltinis A). Neonikotinoidai, kurie pasižymi dideliu stabilumu, aptinkami iki 75 % medaus mėginių (Šaltinis B).
Pesticidų užterštumas dėl gydymo nuo Varroa erkių
Papildoma medaus užterstumo pesticidais problema kyla iš pačių bitininkų naudojamų vaistų kovai su erkėmis. Dažniausiai tam naudojami akaricidai amitrazė ir fluvalinatas. Šios medžiagos yra lipofilinės (riebaluose tirpios), todėl jos itin greitai kaupiasi bičių produktuose, įskaitant medų. Tyrimai rodo, kad fluvalinato likučiai aptinkami iki 60-70% medaus mėginių iš regionų, kuriuose šie akaricidai plačiai naudojami. Fluvalinato koncentracijos meduje paprastai siekia nuo 10 iki 200 µg/kg. Nors šie likučiai gali neviršyti nustatytų leistinų normų, jie kelia susirūpinimą dėl galimo ilgalaikio poveikio. Be to, ilgainiui akaricidų kaupimasissukelia Varroa atsparumą veikliosioms medžiagoms.
Sunkiųjų metalų kaupimasis meduje pastraipos stiliumi.
Meduje dažniausiai randami sunkieji metalai yra švinas (Pb), kadmis (Cd), nikelis (Ni), cinkas (Zn), geležis (Fe), varis (Cu) ir aliuminis (Al). Šie metalai į medų patenka per aplinką, kai bitės surenka nektarą ar vandenį, kurie gali būti užteršti. Pavyzdžiui, švinas dažnai aptinkamas šalia intensyvaus eismo kelių ar senos infrastruktūros, kadmis į aplinką patenka iš fosforo trąšų ar metalurgijos įmonių.
Bitėms net ir mažos sunkiųjų metalų koncentracijos gali būti pavojingos. Tyrimai rodo, kad jie gali trikdyti bičių nervų sistemą, mažinti jų orientacijos gebėjimus ir ilgaamžiškumą. Ilgalaikis poveikis silpnina šeimas ir mažina jų produktyvumą. Taip pat, sunkieji metalai padidina jautrumą kitoms stresinėms sąlygoms. Žmonėms, vartojantiems užterštą medų, kyla lėtinės taršos pavojus. Tokie metalai kaip kadmis ar švinas laikomi kancerogeniniais, o jų kaupimasis organizme gali sukelti neurologinius pažeidimus ar kitus negalavimus.
Dėl šių priežasčių medus vis dažniau tiriamas kaip bioindikatorius, atspindintis aplinkos būklę. Reguliarus sunkiųjų metalų stebėjimas leidžia įvertinti tiek produkto kokybę, tiek bitininkavimo vietovių užterštumą. Nors daugelyje Europos vietovių metalų koncentracijos meduje dažniausiai būna žemos ir neviršija leistinų normų, bitininkai turi būti budrūs, ypač bitynus laikydami netoli potencialiai užterštų teritorijų.
Šaltiniai:
A: https://efsa.onlinelibrary.wiley.com/doi/10.2903/j.efsa.2024.8753
B: Codling, G., Al Naggar, Y., Giesy, J. P., & Robertson, A. J. (2016). Concentrations of neonicotinoid insecticides in honey, pollen and honey bees (Apis mellifera L.) in central Saskatchewan, Canada. Chemosphere, 144, 2321–2328. https://doi.org/10.1016/j.chemosphere.2015.10.135
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Bitininkystės sektoriaus populiarinimas ir rinkos stebėsena“, finansuojamą Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos lėšomis (projekto kodas: BITE-KK-25-1-00415-MP001).