Motininė linija bičių selekcijoje užima ypatingą vietą, nes iš vienos veislinės motinos gali būti išauginta daug dukterinių motinų ir tranų. Taip jos genetinė medžiaga perduodama dideliam skaičiui palikuonių ir gali būti išsaugoma per daugelį kartų. Vis dėlto šeimos savybių nelemia vien motina – darbininkės pusę branduolio genų gauna iš motinos, o kitą pusę iš tranų, su kuriais ši buvo susiporavusi.
Motina perduoda branduolio genus ir darbininkėms, ir tranams. Darbininkės iš jos gauna vieną iš dviejų chromosomų rinkinių, o tranai, išsivystantys iš neapvaisintų kiaušinėlių, visą branduolio genetinę medžiagą paveldi tik iš motinos. Tačiau dėl mejozės ir rekombinacijos vienos motinos tranai nėra genetiškai vienodi – kiekvienas jų turi skirtingą jos genų derinį.
Motininės linijos įtaka neapsiriboja viena šeima. Iš vertingos motinos išauginti tranai gali poruotis su kitų bitynų motinomis ir perduoti jos genus kitoms šeimoms. Tačiau tokios įtakos mastas priklauso nuo išaugintų tranų skaičiaus, jų gyvybingumo, konkurencingumo, atstumo iki tranų susibūrimo vietų ir kitų aplinkinių traninių šeimų gausos. Todėl kryptingoje selekcijoje neužtenka vien turėti gerą motininę liniją – būtina planuoti ir traninių šeimų naudojimą.
Per motiną perduodama ne tik dalis branduolio genų, bet ir citoplazminis paveldas. Kiaušinėlio citoplazmoje esančios mitochondrijos praktiškai paveldimos tik iš motinos. Todėl tos pačios motininės linijos palikuonys išlaiko bendrą mitochondrinę kilmę net tada, kai skirtingose kartose motinos poruojasi su kitų linijų tranais. Mitochondrijų DNR dėl to naudojama bičių populiacijų ir motininių genealoginių linijų kilmei tirti.
Veislinės motinos vertė nustatoma ne vien pagal jos išvaizdą, dydį ar kiaušinėlių dėjimo intensyvumą. Svarbiausia – kaip pasireiškia jos palikuonių šeimų savybės. Vertinamas medaus produktyvumas, ramumas ant korių, gynybingumas, spietlumas, higieniška elgsena, atsparumas ligoms, pavasarinio vystymosi sparta ir žiemojimo rezultatai.
Vienos šeimos rezultatas per vieną sezoną nėra pakankamas patikimai genetinei išvadai. Didelį medaus derlių gali lemti palankus medunešis, stipri pradinė šeimos būklė ar bitininko priežiūra, o prastą žiemojimą – ne vien genetika, bet ir varozė, netinkamos maisto atsargos arba nepalankios oro sąlygos. Dėl to linijos vertė nustatoma lyginant kelias giminingas dukterines šeimas panašiomis sąlygomis ir, jei įmanoma, daugiau negu vieną sezoną.
Motininės linijos dokumentuose svarbu registruoti:
- motinos ir jos protėvių kilmę;
- išauginimo bei poravimosi metus ir vietą;
- naudotą traninę liniją arba poravimosi punktą;
- dukterinių šeimų produktyvumą;
- ramumą, spietlumą ir higienišką elgseną;
- sveikatingumą ir žiemojimo rezultatus;
- motinų ilgaamžiškumą ir jų pakeitimo priežastis.
Tokia apskaita leidžia atskirti pavienį sėkmingą rezultatą nuo per kelias kartas nuosekliai pasikartojančio požymio. Jeigu daug vienos motininės linijos dukterinių šeimų skirtingais metais pasižymi panašiomis pageidaujamomis savybėmis, atsiranda daugiau pagrindo manyti, kad šios savybės turi paveldimą pagrindą.
Motininė linija yra svarbi veislininkystės ašis, tačiau ji negali būti vertinama atskirai nuo traninės kilmės. Stabili ir prognozuojama bityno genetika kuriama derinant patikrintas motinines linijas su kruopščiai atrinktomis traninėmis šeimomis, kontroliuojant poravimąsi ir nuosekliai vertinant palikuonis.