Kaušelis – tai nedidelis dubenėlio formos pagrindas, į kurį perkeliama jauna lervutė. Priėmusios lervutę, bitės kaušelį pratęsia vašku ir suformuoja visą motininį lopšelį.
Vaškiniai kaušeliai gaminami iš švaraus bičių vaško. Geriausiai tinka šviesus atakiavimo dangtelių arba naujų korių vaškas, kuriame paprastai būna mažiau kokonų liekanų ir veterinarinių preparatų likučių. Nežinomos kilmės vaškas netinka, nes jame gali būti cheminių teršalų ar ligų sukėlėjų. Paprastas perlydymas amerikinio bičių puvinio sporų patikimai nesunaikina.
Kaušeliams formuoti naudojamas kieto, lygaus medžio šablonas. Jo galas suapvalinamas ir nušlifuojamas, kad atitiktų natūralaus motininio lopšelio pradmenį. Šablono galo skersmuo paprastai siekia apie 8–9 mm. Jis neturi būti šiurkštus, nes nelygus paviršius trukdys nuimti sustingusį kaušelį.
Prieš darbą medinis šablonas pamirkomas šaltame vandenyje. Plona vandens plėvelė neleidžia vaškui stipriai prikibti prie medžio ir palengvina sustingusio kaušelio nuėmimą. Vanduo nuo šablono nenupurtomas visiškai, tačiau ant jo neturi likti didelių lašų, galinčių deformuoti vaško sluoksnį.
Vaškas lydomas vandens vonelėje, o ne tiesiogiai ant liepsnos. Pakanka jį pašildyti šiek tiek aukščiau lydymosi temperatūros, maždaug iki 65–70 °C. Per vėsus vaškas sudarys storą, nelygų sluoksnį, o per karštas – labai ploną kaušelį ir didins nudegimo bei užsidegimo pavojų.
Sudrėkintas šablonas kelioms sekundėms panardinamas į vašką maždaug 8–10 mm gyliu, ištraukiamas ir trumpai palaikomas, kad sluoksnis sustingtų. Veiksmas kartojamas 2–4 kartus. Pirmasis panardinimas gali būti giliausias, o vėlesni – šiek tiek seklesni, kad kaušelio dugnas ir viršutinis kraštas būtų pakankamai tvirti, bet sienelės neliktų pernelyg storos.
Baigus formuoti, šablonas trumpam panardinamas į šaltą vandenį. Atvėsęs kaušelis atsargiai pasukamas ir nutraukiamas nuo šablono. Jo negalima stipriai spausti, nes plonos sienelės lengvai deformuojasi. Taisyklingas kaušelis turi būti simetriškas, lygiu dugnu, be įtrūkimų ir pernelyg storų vaško sankaupų.
Pagaminti kaušeliai tvirtinami prie perkėlimo rėmelio juostelių arba specialių laikiklių. Juos galima pritvirtinti nedideliu išlydyto vaško lašeliu. Tvirtinimo vieta turi būti pakankamai stipri, kad vėliau, lopšeliui pailgėjus ir prisipildžius pienelio, jis nenulūžtų.
Prieš perkeliant lervutes, rėmelį su tuščiais kaušeliais galima kelioms valandoms įdėti į stiprią šeimą. Bitės juos nuvalo, sušildo ir padengia šeimos kvapais. Toks paruošimas gali pagerinti priėmimą, tačiau galutinį rezultatą labiau lemia lervutės amžius, perkėlimo kokybė ir auklės šeimos pasirengimas negu vien kaušelio medžiaga.
Vaškiniai kaušeliai nėra savaime geresni už plastikinius. Jie natūralūs, lengvai bitėms pertvarkomi ir gali būti pasigaminti bityne, tačiau yra trapesni, jų gamyba užima laiko, o dydį bei sienelių storį sunkiau išlaikyti vienodus. Kokybiški, iš anksto bičių nuvalyti plastikiniai kaušeliai taip pat gali būti gerai priimami.
Po naudojimo vaškiniai lopšeliai gali būti perlydomi tik tada, kai jie gauti iš sveikų šeimų ir nėra ligų įtarimo. Vaškas iš neaiškios būklės, europiniu ar amerikiniu puviniu įtariamos šeimos pakartotinai motinų auginimui nenaudojamas.
Taigi kokybiškas vaškinis motininis kaušelis turi būti pagamintas iš švaraus vaško, vienodos formos, pakankamai plonas, bet tvirtas ir patikimai pritvirtintas prie rėmelio. Jo paskirtis – sudaryti tinkamą pagrindą lervutei perkelti, o tikrąjį motininį lopšelį aplink jį jau suformuoja pačios bitės.