Bičių motinos natūraliai pradedamos auginti tada, kai šeima ruošiasi spiesti, keičia nebetenkinančią motiną arba staiga jos netenka. Bitininkystėje šie biologiniai mechanizmai panaudojami planingam motinų auginimui, tačiau tam reikia tinkamo sezono, subrendusių tranų ir specialiai paruoštų auklių šeimų.
Šeima motinas augina trimis pagrindinėmis aplinkybėmis.
Spietiminės motinos
Spietimui skirtos motinos auginamos šeimai pasiekus reprodukcinę brandą. Tokia šeima turi daug bičių, perų ir maisto, tačiau susidaro sąlygos jai dalytis. Priežastys kompleksinės: gausi jaunų bičių karta, ribota vieta motinai dėti, motinos amžius, medunešio eiga ir paveldimas polinkis spiesti.
Spietiminiai motininiai lopšeliai dažniausiai siuvami apatinėse ir šoninėse korių dalyse. Motina į iš anksto paruoštus lopšelių pradmenis padeda kiaušinėlius, todėl lervutės nuo pat išsiritimo auginamos kaip motinos ir paprastai būna gausiai maitinamos. Vien tušti lopšelių pradmenys dar nereiškia spietiminės būsenos – ją patvirtina lopšeliai su kiaušinėliais, lervutėmis ar jau užakiuoti motininiai lopšeliai.
Tyliojo motinos keitimo motinos
Tylusis keitimas vyksta, kai šeima senąją motiną laiko nepakankamai tinkama, tačiau nesiruošia spiesti. Priežastis gali būti sumažėjęs dėslumas, prastėjantis perų raštas, motinos sužeidimas, liga arba pakitęs jos feromoninių signalų pasiskirstymas.
Paprastai auginama nedaug motininių lopšelių, dažnai centrinėje korio dalyje. Jauna motina kurį laiką gali gyventi šeimoje kartu su senąja, kol pastaroji pašalinama arba natūraliai žūva. Tyliojo keitimo motinos dažnai išauginamos geromis sąlygomis, nes šeimoje išlieka įprasta darbininkių struktūra ir nėra staigaus motinos netekimo sukeltos skubos.
Gelbėjimosi motinos
Gelbėjimosi, arba avarinės, motinos pradedamos auginti šeimai netikėtai netekus motinos. Darbininkės pasirenka koriuose esančius apvaisintus kiaušinėlius ir jauniausias darbininkių lervutes, išplečia jų akeles žemyn ir pradeda gausiai maitinti motinoms skirtu maistu.
Motinos netekimą bitės pajunta pagal nutrūkusį motinos feromonų plitimą. Gelbėjimosi lopšelių pradmenys gali būti pradėti formuoti per kelias valandas, tačiau galutinė motinų kokybė priklauso nuo pasirinktų lervučių amžiaus ir šeimos būklės.
Iš labai jaunos lervutės stiprioje ir gerai aprūpintoje šeimoje išauginta gelbėjimosi motina gali būti visavertė. Problema kyla tada, kai šeimoje nebėra kiaušinėlių ar pakankamai jaunų lervučių. Iš vyresnės lervutės išauginta motina gali turėti prasčiau išsivysčiusias kiaušides ir mažesnį reprodukcinį pajėgumą.
Motinos ir darbininkės vystymosi kryptis
Motina ir darbininkė išsivysto iš apvaisintų, diploidinių kiaušinėlių ir neturi atskirų „motinos“ bei „darbininkės“ genų rinkinių. Jų vystymosi skirtumus daugiausia sukuria lervinio maisto sudėtis, kiekis, maitinimo trukmė, motininio lopšelio sandara ir su tuo susiję hormoniniai bei epigenetiniai procesai.
Skirtumai pradeda formuotis labai anksti, todėl motinoms auginti pasirenkamos ne vyresnės kaip 12–24 valandų lervutės. Teiginys, kad motinos ir darbininkės pirmąsias tris paras vystosi visiškai vienodai, nėra tikslus. Kuo vėliau lervutė pradedama auginti kaip motina, tuo trumpesnį laiką ji gauna motininiam vystymuisi būdingą maistą.
Planinė motinų auginimo pradžia
Bitininkas motinas pradeda auginti tik tada, kai yra pasirengusios trys grandys:
- atrinkta motininė šeima, iš kurios bus imamos jaunos lervutės;
- gausi jaunų bičių maitintojų turinti auklė šeima;
- pakankamai lytiškai subrendusių, pageidaujamos kilmės tranų.
Tranai turi būti pradėti auginti maždaug 5–6 savaitėmis anksčiau už numatomą jaunų motinų poravimąsi. Taip pat reikia šilto, ramesnio oro, nes net kokybiškai išauginta motina taps menkavertė, jeigu negalės tinkamai susiporuoti.
Vienas dažniausių motinų auginimo būdų – paruošti be motinos likusią šeimą pradėtuvę. Nutrūkus motinos feromoniniams signalams, jos bitės noriau priima įduotas jaunas lervutes. Tačiau vien motinos atėmimo nepakanka: šeimoje turi būti sutelkta daug jaunų bičių maitintojų, pakankamai medaus, bičių duonelės ir tinkamas kiekis prižiūrimų motininių lopšelių.
Motinas galima auginti ir taikant sistemas, kuriose dalį laiko šeimoje išlieka motina. Tokiu atveju motininiai lopšeliai atskiriami nuo motinos pertvara, o jaunos bitės gali laisvai juos prižiūrėti. Todėl planingas motinų auginimas ne visada reiškia visišką auklės šeimos palikimą be motinos.
Motinos vystymosi kalendorius
Nuo motininio kiaušinėlio padėjimo iki motinos išsiritimo praeina apie 16 parų:
- kiaušinėlio stadija trunka maždaug 3 paras;
- motininis lopšelis užakiuojamas apie 8-ąją parą nuo kiaušinėlio padėjimo;
- motina paprastai išsirita apie 16-ąją parą.
Skaičiuojant laiką nuo 12–24 valandų lervutės perkėlimo, motina išsirita maždaug po 11–12 parų. Todėl motininiai lopšeliai į poravimosi šeimeles perkeliami dar prieš numatomą išsiritimą, su jais elgiantis ypač atsargiai.