Pavasarį, šeimai sparčiai stiprėjant, lizdo plėtimas tampa vienu svarbiausių bitininko darbų. Jo tikslas – suteikti motinai vietos dėti, bitėms – perams auginti ir koriams siūti, o šeimai – kaupti atnešamą nektarą. Tinkamai pasirinktas plėtimo laikas padeda išlaikyti nenutrūkstamą augimą ir mažina spietiminės būsenos susidarymo tikimybę.

Lizdas plečiamas ne pagal kalendorinę datą, o pagal šeimos stiprumą, perų kiekį, bičių užimtą korių plotą, orų prognozę ir medunešį. Plėsti galima, kai bitės tankiai aptūpusios beveik visus lizdo korius, perai artėja prie lizdo kraštų, o šeima pajėgi apšildyti didesnį plotą. Balsvo vaško atsiradimas ant korių kraštų ir aktyvus nektaro nešimas rodo, kad suaktyvėjo vaško išskyrimas ir šeima pasirengusi siūti korius.

Per anksti smarkiai išplėtus lizdą, padidėja šildomas tūris ir suardomas kompaktiškas perų išsidėstymas. Silpnesnė šeima gali nepajėgti tinkamai apšildyti perų pakraščių, todėl jų vystymasis sulėtėja arba dalis perų žūva. Atšalę ir drėgmės veikiami perai taip pat tampa jautresni kalkinių perų pasireiškimui. Pavėlavus plėsti, motinai ima trūkti laisvų akelių, lizdas užpilamas nektaru, gausėja darbo neturinčių jaunų bičių ir sudaromos palankios sąlygos spietiminei būsenai.

Ankstyvą pavasarį lizdą saugiausia plėsti palaipsniui, pridedant po vieną tinkamą pasiūtą korį. Jis paprastai dedamas greta kraštinio perų korio, tarp perų zonos ir maisto atsargų. Veislei tinkamas šviesiai rudas, švarus korys leidžia motinai greitai pradėti dėti. Senų, labai patamsėjusių korių naudojimas nėra pranašumas – juose kaupiasi kokonų liekanos, ligų sukėlėjai ir veterinarinių preparatų likučiai.

Atšilus orams, prasidėjus pastoviam nektaro nešimui ir sustiprėjus šeimai, lizdas plečiamas vaškuolėmis. Jos dažniausiai dedamos prie perų lizdo krašto arba tarp kraštinio perų korio ir greta esančio maisto korio. Vaškuolę į perų lizdo vidurį galima dėti tik labai stipriai šeimai, esant šiltam orui ir geram medunešiui, kai bitės ją greitai aptupia bei pasiūna. Vėsiu metu taip perskirtas perų lizdas gali būti prasčiau apšildomas.

Vaškuolių davimas padeda atnaujinti korius ir panaudoti jaunų bičių vaško liaukų veiklą, tačiau savaime spietimo nesustabdo. Spietiminę būseną lemia ne vien ankštumas, bet ir šeimos amžiaus struktūra, motinos būklė, perų bei laisvų akelių santykis, medunešis ir paveldimas polinkis spiesti. Jei šeima jau augina spietimui skirtus motininius lopšelius, vien papildomos vaškuolės dažniausiai nebepakanka.

Daugiaaukščiuose aviliuose stipri šeima gali būti plečiama ne atskirais koriais, o uždedant papildomą korpusą. Jo vieta ir korių sudėtis parenkama pagal avilio sistemą, šeimos stiprumą bei oro sąlygas. Meduvės taip pat turi būti uždedamos dar prieš šeimai pritrūkstant vietos nektarui, nes nektaru užpiltas perų lizdas riboja motinos dėjimą.

Po išplėtimo būtina įvertinti rezultatą. Jei bitės naują korį greitai aptūpia, vaškuolę pradeda siūti, o motina pasiūtose akelėse deda kiaušinėlius, plėtimo tempas tinkamas. Jeigu pridėtas korys lieka neaptūptas, vaškuolė nesiuvama, o perų kraštai menkai dengiami bitėmis, lizdas išplėstas per daug arba šeimą riboja vėsa, maisto stygius ar sveikatos sutrikimai.

Taigi tinkamas lizdo plėtimas reiškia ne kuo ankstesnį erdvės didinimą, bet jos suteikimą tiksliai tada, kai šeima gali ją panaudoti. Palaipsnis plėtimas, perų lizdo vientisumo išsaugojimas ir savalaikis papildomos vietos nektarui suteikimas padeda šeimai pasiekti didžiausią pajėgumą prieš pagrindinį medunešį.