Poravimosi šeimelė, dar vadinama nukleusu, – nedidelė bičių šeima, skirta jaunai motinai išsiristi, fiziologiškai subręsti, susiporuoti ir pradėti dėti kiaušinėlius. Tai tarpinė grandis tarp motinos išauginimo ir jos panaudojimo pagrindinėje šeimoje. Į poravimosi šeimelę įduodamas subrendęs motininis lopšelis arba jau išsiritusi neapvaisinta motina.
Poravimosi šeimelės nereikėtų painioti su šeimele. Nukleuso pagrindinis tikslas – motinos susiporavimas ir pirminis jos dėslumo patikrinimas, todėl jam pakanka palyginti nedaug bičių bei maisto. Šeimelė sudaromas kaip būsima savarankiška šeima, todėl jame turi būti gerokai daugiau bičių, perų ir atsargų.
Poravimosi šeimelių tipai
Pagal dydį ir naudojamą inventorių poravimosi šeimelės skirstomos į viso dydžio rėmų, sumažintų rėmelių ir mini nukleusus.
Viso dydžio rėmų šeimelės dažniausiai sudaromos ant dviejų–keturių įprastų avilio rėmų. Jose gali būti korys su besiritančiais užakiuotais perais, maisto korys ir tuščias arba iš dalies pasiūtas korys motinai dėti. Tokia šeimelė geriau išlaiko šilumą, turi didesnes atsargas ir gali būti palikta augti kaip šeimelė. Tačiau jai reikia daugiau bičių ir perų, todėl vienu metu galima sudaryti mažiau poravimosi vienetų.
Sumažintų rėmelių nukleusai, pavyzdžiui, kelių sekcijų ar „Mini-Plus“ tipo, užima tarpinę padėtį. Jiems reikia mažiau bičių nei viso dydžio šeimelei, tačiau juose jau galima sukaupti tam tikrą perų ir maisto kiekį. Tokius nukleusus patogu naudoti pakartotinai, ilgiau laikyti motinas ir prireikus sujungti kelis nukleusus.
Mini poravimosi nukleusai sudaromi su nedideliu kiekiu jaunų bičių, mažais koriais arba vaškuolės juostelėmis ir maisto skyriumi. Jų privalumas – taupus bičių naudojimas, leidžiantis vienu metu poruoti daug motinų. Tačiau tokie nukleusai greitai netenka maisto, jautriau reaguoja į šaltį, perkaitimą ir bičių išskridimą, todėl juos reikia prižiūrėti dažniau.
Bičių parinkimas
Šeimelei parenkamos sveikos bitės iš mažai erkėtų, užkrečiamųjų ligų požymių neturinčių šeimų. Geriausiai tinka jaunos lizdo bitės, paimtos nuo atvirų arba besiritančių perų korių. Jos lengviau priima pokyčius, geriau šildo motininį lopšelį ir rečiau grįžta į ankstesnę šeimą.
Senų rinkėjų persvara nepageidaujama. Palikus šeimelę tame pačiame bityne, didelė jų dalis gali sugrįžti į savo šeimą, todėl nukleusas greitai nusilpsta. Dėl to bičių įkrečiama šiek tiek daugiau, negu atrodytų būtina. Dirbant su mini nukleusais bičių kiekį naudinga normuoti pagal konkretaus modelio tūrį, kad skyriai būtų užpildyti pakankamai tankiai, bet neperkrauti.
Į viso dydžio šeimelę duodamas korys su daugiausia besiritančiais užakiuotais perais. Iš jų netrukus išsiritusios bitės papildo šeimelę ir joje pasilieka. Didelio atvirų perų ploto geriau neduoti, nes mažai šeimelei tektų per didelė maitinimo ir šildymo našta. Be to, iš jaunų lervučių bitės galėtų pradėti siūti neplanuotus gelbėjimosi motininius lopšelius.
Mini nukleusai dažniausiai sudaromi be perų. Į juos įkrečiamos jaunos bitės, duodama maisto ir vietos koriams pasiūti. Tokia šeimelė iš pradžių neturi natūralaus perų ryšio, todėl ją ypač svarbu tinkamai apgyvendinti ir apsaugoti nuo bičių išsiskraidymo.
Šeimelės apgyvendinimas
Naujai sudaryta poravimosi šeimelė turi pajusti, kad yra atskiras biologinis vienetas. Jei ji paliekama tame pačiame bityne, svarbu sumažinti senų bičių sugrįžimą. Tam naudojamos jaunos bitės, šeimelė pastatoma naujoje vietoje arba trumpam laikoma uždaryta.
Uždaryta šeimelė laikoma vėsioje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Ji turi turėti maisto, vandens ir pakankamą oro apykaitą. Šiltu oru mini nukleusas gali greitai perkaisti, todėl aklinai jo uždaryti negalima. Laikymo trukmė parenkama pagal šeimelės tipą, bičių kilmę ir oro sąlygas – paprastai pakanka vienos ar dviejų parų. Kitas patikimas būdas – naujai sudarytą šeimelę išvežti į kitą poravimosi bityną.
Atidarius laką, priešais jį galima laikinai padėti šakelę ar žolės kuokštą. Išeidamos per neįprastą kliūtį bitės dažniau atlieka naujus orientacinius skrydžius ir geriau įsimena pasikeitusią vietą.
Maisto atsargos
Poravimosi šeimelėje turi būti nuolat prieinamo angliavandeninio maisto. Viso dydžio šeimelei paliekamas medaus korys, o mini nukleuse užpildomas maisto skyrius. Jeigu natūralaus nektaro nešimo nėra, duodama kandi tešla arba nedidelėmis porcijomis cukraus sirupo.
Skystas sirupas mini nukleuse naudojamas atsargiai, nes gali išsilieti, sudrėkinti bites arba paskatinti plėšikavimą. Maitinant reikia saugoti, kad maistas nenubėgtų prie lakos ir jo kvapas nepritrauktų svetimų bičių. Laka laikoma siaura, kad nedidelė šeimelė galėtų apsiginti.
Svarbu palikti ir baltyminio maisto, ypač viso dydžio šeimelėje, kurioje yra perų. Vis dėlto per dideli maisto plotai taip pat nepageidaujami, nes susiporavusiai motinai turi likti laisvų akelių kiaušinėliams dėti.