Silpnai šeimai padedama tik nustačius, kad ji sveika ir turi realią galimybę sustiprėti. Pagalbos būdas priklauso nuo pagrindinės problemos: bičių, maisto ar šilumos trūkumo, netinkamos motinos arba didelio erkėtumo. Vien perų pridėjimas nėra universalus sprendimas ir nepašalina silpnumo priežasties.
Pirmiausia sutvarkomas lizdas. Paliekama tiek korių, kiek bitės gali tankiai aptūpti, kartu išsaugant vietos motinai dėti ir pasiekiamas maisto atsargas. Pertekliniai tušti koriai pašalinami, lizdas apsaugomas nuo skersvėjų ir drėgmės, o laka susiaurinama, kad bitės galėtų apsiginti nuo plėšikavimo. Kompaktiškame lizde šeimai lengviau apšildyti perus ir išlaikyti darbingumą.
Trūkstant maisto, pirmiausia užtikrinamos lengvai pasiekiamos angliavandenių atsargos. Atsižvelgiant į orus, galima duoti medaus korį, kandi tešlos ar nedidelėmis porcijomis sirupo. Skystas maistas ankstyvą pavasarį naudojamas atsargiai, nes gali paskatinti auginti daugiau perų, negu maža šeima pajėgs apšildyti. Baltyminiai papildai duodami tik tada, kai iš tikrųjų trūksta žiedadulkių ir bičių duonelės.
Jeigu motina produktyvi, perai sveiki, o šeimai trūksta tik darbininkių, ją galima sustiprinti besiritančių užakiuotų perų koriu. Toks korys per kelias artimiausias dienas papildo šeimą jaunomis bitėmis ir nesukuria tokios didelės maitinimo naštos kaip atviri perai. Vis dėlto pridėtus perus reikia apšildyti, todėl jų kiekis turi atitikti esamą bičių masę. Labai silpnai šeimai visas Dadano perų korys gali būti per didelis.
Perų koris imamas tik iš patikrintos sveikos šeimos ir tik iš antros kartos bičių. Reikia įvertinti ne tik matomus ligų požymius, bet ir varozės perdavimo pavojų, nes užakiuotose akelėse gali būti besidauginančių erkių. Jeigu kartu paliekama jaunų donorinės šeimos bičių, būtina įsitikinti, kad ant korio nėra motinos. Jaunos lizdo bitės paprastai priimamos lengviau negu senos rinkėjos, tačiau bet koks bičių perkėlimas atliekamas atsargiai.
Perai stiprinimui dažniausiai duodami po vieną korį, o rezultatas įvertinamas po kelių dienų. Jeigu bitės pridėtą korį visiškai aptūpia, perai normaliai ritasi, o motinos dėjimo plotas didėja, pagalba buvo tinkama. Jeigu korio kraštai lieka neaptūpti arba perai atšąla, stiprinimas viršijo šeimos galimybes.
Kai šeimoje didelis erkėtumas, pirmiausia sudaromas pagal sezoną tinkamas varozės kontrolės planas. Pridėjus sveikų perų nevaldant erkių, nauja bičių karta taip pat bus pažeista. Naudojami tik registruoti veterinariniai preparatai, laikantis jų naudojimo instrukcijų ir atsižvelgiant į perų bei meduvių buvimą.
Prasta motina pakeičiama prieš intensyviai stiprinant šeimą. Jei motina deda mažai, netolygiai arba daug traninių kiaušinėlių darbininkių akelėse, pridėtos bitės nesukurs ilgalaikio augimo. Labai mažai šeimai naują motiną priimti gali būti sunkiau, todėl kartais racionaliau ją sujungti su kita sveika šeima.
Sujungimas pasirenkamas tada, kai šeima per maža savarankiškai atsigauti, neturi vertingos motinos arba iki medunešio nebelieka laiko jai sustiprėti. Prieš jungiant nusprendžiama, kuri motina paliekama. Šeimas galima sujungti per laikraščio lapą, kad jų kvapai susivienodintų palaipsniui. Sergančios, didelį erkėtumą turinčios ar neaiškios būklės šeimos su sveika jungti negalima.
Po suteiktos pagalbos šeima turi būti stebima. Vertinama, ar daugėja bičių, plečiasi vientisų perų plotas ir šeima pradeda savarankiškai išlaikyti augimą. Jeigu jai nuolat reikia naujų perų ir bičių iš donorinių šeimų, tikėtina, kad pagrindinė problema liko neišspręsta.
Pagalbos tikslas – ne išlaikyti kiekvieną šeimą bet kokia kaina, o atkurti jos savarankiškumą. Vienkartinis pagrįstas sustiprinimas gali išgelbėti gerą motiną turinčią šeimą, tačiau nuolatinis stiprių šeimų silpninimas dėl neperspektyvios šeimos mažina viso bityno pajėgumą. Todėl pasirenkama viena aiški kryptis: sutvarkyti ir sustiprinti, pakeisti motiną arba sujungti.