Lietuviškas medus

Lietuviškas medus

Lietuviškas medus

Tai iš Lietuvoje augančių augalų tokių kaip medžių, pievų ir įkalnių žolynų nektaro fermentacijos produktas, kuriame gausu ištirpusių kvapiųjų medžiagų (eterinių aliejų) bei aktyvių mineralinių medžiagų, augalinių rūgščių ir vitaminų. Koriuose į medų įsiterpusios žiedadulkės medų pagausina augaliniu baltymu (DNR baltyminių darinių pavidalu). Iš avilių išimamas medus pasižymi sezoniškumu: pavasarinis medus, kurį sudaro pavasario pirmųjų žiedų nektaro pagrindas, gausus mineralais su ultravioletinės saulės šviesos augaluose sukurtais bio_aktyvatoriais, kurie ir žadina atbundančią gamtą. Toliau seka vasarinis medus – tai brandžių augalų, o ypač medžių žiedų su gausiais mineralais nektaro medus, o jeigu pasitaiko karštesnė vasara ir drėgmės nestokojama medžiai išskiria ant lapų lipčių kuriame yra gausu aktyvių biosintezės cukringų pusproduktų. Jie mišinyje su žiedų nektaru sudaro išskirtinio skonio auksiniai žalsvo atspalvio medų. Jeigu lipčių skiria ąžuolai, tai medaus spalva tampa tamsesnė dėl jame išplitusių vaistingųjų taninų. Lipčių skiria trys medžių rūšys: liepos, eglės ir ąžuolai. Galiausia medaus sezonas baigiamas vasaros pabaigos medumi. Šis medus dažnai būna floristinis surinktas arba iš grikių, arba iš viržių. Tai gana tamsus rudo atspalvio, aštroko kvapo ir skonio produktas kurio sudėtyje gausu sudėtingos struktūros cukrų.