Spietimas – ne vien masinis bičių išskridimas iš avilio. Kad spiečius galėtų kelias dienas išgyventi be korių, perų ir sukauptų atsargų, išskrendančios bitės turi būti tam fiziologiškai pasirengusios. Jos pasiima greitai panaudojamos energijos, išsaugo koriams siūti reikalingą pajėgumą ir sudaro įvairaus amžiaus darbo jėgą, galinčią iš karto pradėti naujos šeimos kūrimą.
Spietiminė bitė nėra atskira bičių grupė
Spietiminės bitės nėra atskira kasta ar vienodo amžiaus darbininkės. Su pirminiu spiečiumi išskrenda įvairaus amžiaus bitės: jaunos maitintojos, vidutinio amžiaus korių siuvėjos, rinkėjos ir patyrusios žvalgės. Tiksli jų sudėtis skiriasi priklausomai nuo šeimos, metų laiko ir spiečiaus dydžio.
Vis dėlto naujai šeimai ypač svarbios fiziologiškai mažiau susidėvėjusios jaunos ir vidutinio amžiaus bitės. Jos turi aktyvesnes vaško bei perų maitinimo liaukas, nepažeistus sparnus ir didesnį gebėjimą keisti atliekamas funkcijas. Vyresnės rinkėjos suteikia spiečiui skrydžio, orientacijos ir maisto šaltinių paieškos patirties.
Taip spiečius išsineša ne atsitiktinę bičių masę, o funkciškai įvairią darbo jėgą, galinčią vienu metu ieškoti būsto, siūti korius, saugoti motiną, reguliuoti temperatūrą ir pradėti rinkti maistą.
Riebalinis kūnas – vidinis atsargų organas
Vabzdžiai neturi tokio riebalinio audinio kaip žinduoliai. Jo funkcijas atlieka riebalinis kūnas – po kūno danga ir aplink vidaus organus išsidėstęs audinys. Jis kaupia lipidus, glikogeną ir baltymus, dalyvauja energijos apykaitoje, imuninėje apsaugoje, hormonų reguliavime bei kenksmingų medžiagų skaidyme.
Gerai išsivystęs riebalinis kūnas nėra vien pasyvi energijos saugykla. Jis padeda bitei atlaikyti laikotarpius, kai maistas negaunamas reguliariai, palaiko liaukų veiklą ir prisideda prie atsparumo fiziologiniam stresui. Todėl naują lizdą kuriančiam spiečiui ypač vertingos ne tik chronologiškai jaunos, bet ir fiziologiškai mažiau nusidėvėjusios bitės.
Spietiminių bičių riebalinio kūno nereikėtų painioti su prieš išskrendant pripildyta medaus pūsle. Tai dvi skirtingos atsargų sistemos:
- medaus pūslėje nešamas medus yra greitai panaudojamas energijos ir žaliavos šaltinis;
- riebaliniame kūne sukauptos medžiagos sudaro ilgiau naudojamą fiziologinį rezervą.
Vitelogeninas ir fiziologinis jaunumas
Vienas svarbiausių su riebaliniu kūnu susijusių baltymų yra vitelogeninas. Jaunoms avilio bitėms jo paprastai būna daugiau negu aktyviai skraidančioms rinkėjoms. Vitelogeninas dalyvauja maisto medžiagų apykaitoje, veikia kaip antioksidantas, siejamas su bičių gyvenimo trukme ir padeda reguliuoti perėjimą nuo darbų lizde prie maisto rinkimo.
Mažėjant vitelogenino kiekiui ir didėjant juvenilinį hormoną lemiančių procesų aktyvumui, bitė dažniau pereina prie lauko darbų. Tyrimais parodyta, kad sumažinus vitelogenino aktyvumą bitės anksčiau pradeda rinkti maistą ir trumpiau gyvena.
Todėl „fiziologiškai jauna“ bitė nebūtinai yra pati jauniausia pagal kalendorinį amžių. Jos fiziologinį jaunatviškumą apibūdina geriau išsaugotas riebalinis kūnas, didesnės baltymų atsargos, aktyvios liaukos ir mažesnis skrydžių sukeltas nusidėvėjimas.
Negalima teigti, kad visos su spiečiumi išskrendančios bitės turi vienodai daug vitelogenino ar vienodai išsivysčiusį riebalinį kūną. Spiečių sudaro skirtingo amžiaus ir fiziologinės būklės darbininkės. Jo stiprybė kyla būtent iš šios įvairovės.
Medaus atsargos prieš išskridimą
Prieš pat spietimą išskrendančios bitės prisipildo medaus pūsles. Dėl to jos tampa sunkesnės ir kelias pirmąsias dienas gali išgyventi net negaudamos maisto iš išorės. Pasiimtas medus naudojamas:
- skrydžiui ir termoreguliacijai;
- gyvybinėms funkcijoms palaikyti;
- vaškui gaminti;
- pirmiesiems koriams siūti;
- tarpusavio maisto mainams.
Medaus pūslė nėra tik spiečiaus „maisto krepšys“. Joje nešami angliavandeniai yra ir pagrindinė žaliava vaško sintezei. Dėl to į naują avilį suleistas spiečius, ypač esant šiltam orui ir medunešiui, pirmuosius korius gali pradėti siūti labai greitai.
Vaško liaukų reikšmė
Naujoje vietoje šeima neturi nei korių, nei akučių motinai dėti, nei vietos maistui laikyti. Todėl pirmoji jos užduotis – kuo greičiau pasiūti korį. Tam reikalingos aktyvias vaško liaukas turinčios jaunos ir vidutinio amžiaus bitės.
Spiečiuje darbo pasidalijimas persitvarko pagal neatidėliotinus poreikius. Dalis bičių sudaro kabančias grandinėles, išskiria vaško žvynelius ir siuva pirmuosius korius. Kitos palaiko reikiamą temperatūrą, tiekia maistą korių siuvėjoms arba pradeda žvalgyti aplinką.
Šis intensyvus korių siuvimas yra viena priežasčių, kodėl šviežiai sugautas spiečius greitai įsisavina duotas vaškuoles. Tačiau tai priklauso nuo spiečiaus dydžio, bičių amžiaus sudėties, temperatūros, pasiimtų medaus atsargų ir medunešio. Silpnas ar fiziologiškai pažeistas spiečius korių gali siūti lėčiau.
Susidėvėjimas ir sparnų būklė
Darbininkės biologinis amžius priklauso ne vien nuo dienų po išsiritimo. Didelę reikšmę turi atliktų skrydžių skaičius ir patirtas krūvis. Ilgai dirbusių rinkėjų sparnų kraštai apsitrina, mažėja skrydžio veiksmingumas, senka baltymų atsargos ir didėja oksidacinis stresas.
Tokios bitės spiečiui vis dar vertingos kaip patyrusios rinkėjos bei žvalgės, tačiau jos negali sudaryti vienintelio naujos šeimos darbo jėgos pagrindo. Jeigu spiečiuje būtų daugiausia smarkiai susidėvėjusių rinkėjų, jos greitai žūtų ir šeima nespėtų užauginti jas pakeisiančios kartos.
Jaunos bei vidutinio amžiaus bitės sudaro fiziologinį spiečiaus rezervą. Jų ilgesnė likusi gyvenimo trukmė leidžia išlaikyti šeimą iki pirmųjų naujame lizde išaugintų darbininkių išsiritimo. Nuo pirmojo motinos padėto kiaušinėlio iki naujos bitės išsiritimo praeina apie 21 para, todėl šį laikotarpį spiečius turi išgyventi naudodamas atsivežtą darbo jėgą.
Funkcijų persiskirstymas naujame lizde
Įsikūrus naujoje vietoje įprasta darbų seka pagal amžių tampa lankstesnė. Šeima dar neturi perų, sukaupto maisto ar pasiūtų korių, todėl bitės atlieka tuos darbus, kurių tuo metu labiausiai reikia.
Pirmiausia jos:
- suformuoja termoreguliacinį telkinį;
- pradeda siūti korius;
- saugo ir maitina motiną;
- žvalgosi maisto bei vandens šaltinių;
- pradeda kaupti nektarą ir žiedadulkes;
- motinai pradėjus dėti, pereina prie perų priežiūros.
Kai kurios vyresnės bitės gali grįžti prie darbų lizdo viduje, o jaunesnės – anksčiau pradėti rinkti maistą. Toks elgsenos plastiškumas leidžia spiečiui kompensuoti laikinas tam tikro amžiaus bičių grupių disproporcijas.
Spiečiaus termoreguliacija
Kol spiečius kabo ant šakos ar kito paviršiaus, jis veikia kaip gyvas termoreguliacinis telkinys. Vėsiu oru bitės susispaudžia, o viduje esančios darbininkės šilumą gamina krūtinės raumenimis. Šylant orui telkinys išretėja, bitės vėdina sparnais ir leidžia šilumai pasišalinti.
Išorinis bičių sluoksnis sudaro apsauginį apvalkalą, o viduje palaikomos motinai ir visam spiečiui tinkamesnės sąlygos. Bitės palaipsniui keičiasi vietomis, todėl išoriniame sluoksnyje esančios darbininkės nėra nuolat veikiamos nepalankių sąlygų. Šiai termoreguliacijai naudojama dalis medaus pūslėse atsineštos energijos.
Varozės poveikis spietiminių bičių kokybei
Natūralus spiečius išskrenda be korių ir perų, tačiau tai nereiškia, kad jis yra be erkių ar virusų. Ant suaugusių bičių esančios Varroa destructor erkės keliauja kartu su spiečiumi. Jos pažeidžia bičių riebalinį kūną ir platina virusus, todėl gali sumažinti spietiminių bičių fiziologines atsargas, gyvybingumą ir likusią gyvenimo trukmę. Kad erkės maitinasi būtent riebaliniu kūnu, o ne vien hemolimfa, parodė eksperimentiniai tyrimai.