Tėvinę bičių šeimos genetinio paveldo dalį perduoda tranai. Nors jie nerenka maisto, neaugina perų ir neatlieka įprastų lizdo darbų, jų reikšmė selekcijai yra labai didelė. Kiekviena darbininkė pusę branduolio genetinės medžiagos gauna iš motinos, o kitą pusę – iš vieno iš tranų, su kuriais motina buvo susiporavusi. Todėl būsimų šeimų savybes lemia ne tik veislinės motinos, bet ir poravimosi teritorijoje esantis tranų genetinis fonas.
Kokią genetinę informaciją perduoda tranas?
Tranas išsivysto iš neapvaisinto kiaušinėlio, todėl yra haploidinis ir turi vieną 16 chromosomų rinkinį, paveldėtą iš savo motinos. Vis dėlto jis nėra tiksli motinos kopija. Formuojantis kiaušinėliui vyksta genetinė rekombinacija, todėl kiekvienas tos pačios motinos tranas gali turėti skirtingą jos genų derinį.
Vieno trano spermatozoidai, išskyrus galimas naujas mutacijas, yra genetiškai vienodi. Todėl visoms savo dukterims tranas perduoda iš esmės tą patį haploidinį genų rinkinį. Dėl šios priežasties vieno trano dukterys tarpusavyje yra genetiškai artimesnės negu tos pačios motinos, bet skirtingų tranų dukterys.
Vertinant tėvinę liniją praktiškai vertinamas ne pavienis tranas, o traninė šeima ir jos kilmė. Tokio šeimos lygmens požymio kaip medaus produktyvumas, ramumas ar higieniška elgsena neįmanoma patikimai nustatyti pagal vieną traną. Todėl selekcijai pasirenkamos gerai įvertintos šeimos, iš kurių kryptingai auginami lytiškai subrendę tranai.
Natūralus motinų poravimasis
Motinos ir tranai poruojasi skrisdami tranų susibūrimo vietose. Tai daugelį metų išliekančios teritorijos, į kurias suskrenda tranai iš įvairių, kartais už kelių kilometrų esančių bitynų. Jų dydis, aukštis ir ribos priklauso nuo vietovės reljefo, augalijos, vėjo bei kitų kraštovaizdžio sąlygų, todėl nėra vienodi visose vietovėse.
Jauna motina per vieną arba kelis poravimosi skrydžius paprastai susiporuoja su keliolika, kartais ir daugiau tranų. Vadinasi, vienos šeimos darbininkės gali turėti daug skirtingų tėvų. Toks daugkartinis poravimasis padidina genetinę šeimos įvairovę, tačiau kartu apsunkina kryptingą selekciją: nekontroliuojant poravimosi vietos neįmanoma tiksliai žinoti visų palikuonių tėvinės kilmės.
Tranų fonas poravimosi teritorijoje
Vienas natūralaus poravimosi kontrolės būdų – sudaryti pageidaujamos kilmės tranų foną. Aplink poravimosi teritoriją laikoma daug stiprių, atrinktų traninių šeimų, kurios išaugina gausų kiekį sveikų ir lytiškai subrendusių tranų. Taip padidinama tikimybė, kad jaunos motinos poruosis su selekcijai tinkamos kilmės patinais.
Vien didelio tranų skaičiaus nepakanka. Traninės šeimos turi būti parenkamos pagal:
- kilmę ir ankstesnių kartų rezultatus;
- sveikatingumą ir mažą erkėtumą;
- higienišką elgseną;
- produktyvumą ir žiemojimą;
- ramumą bei spietlumą;
- genetinį suderinamumą su motinine linija.
Tranai turi būti ne tik tinkamos kilmės, bet ir fiziologiškai kokybiški. Jų gyvybingumui, spermatozoidų kiekiui ir poravimosi pajėgumui įtakos turi šeimos mityba, ligos, Varroa destructor erkės, pesticidai, temperatūra ir oro sąlygos vystymosi metu.
Tranų auginimo planavimas
Traninės šeimos turi pradėti auginti tranus anksčiau, negu poruotis išleidžiamos jaunos motinos. Tranų vystymasis nuo kiaušinėlio iki išsiritimo trunka apie 24 paras, o lytiškai subręsti jiems paprastai reikia dar maždaug 10–14 parų. Todėl tinkamos kilmės tranų auginimas turi būti planuojamas iš anksto.
Traninėms šeimoms sudaromos geros mitybos sąlygos, suteikiama vietos tranų perams ir palaikomas mažas erkėtumas. Itin svarbu varozės kontrolę atlikti taip, kad poravimosi laikotarpiu šeimoje būtų pakankamai sveikų tranų, nes erkės ypač dažnai dauginasi tranų peruose ir gali pabloginti išsiritusių tranų kokybę.
Gausus pageidaujamos kilmės tranų fonas tik padidina kontroliuojamo poravimosi tikimybę, bet jos negarantuoja. Į tranų susibūrimo vietas gali atskristi patinų iš tolimesnių, selekcininkui nepriklausančių bitynų.
Izoliuotos poravimosi vietos
Patikimesnei tėvinės kilmės kontrolei naudojamos geografiškai izoliuotos poravimosi vietos. Jos įrengiamos salose, slėniuose ar kitose teritorijose, kuriose svetimų tranų patekimo tikimybė yra labai maža. Tokioje vietoje laikomos atrinktos traninės šeimos ir atvežami poravimosi branduolėliai su jaunomis motinomis.
Tačiau geografinė izoliacija turi būti pagrįsta realiomis vietovės sąlygomis. Vien kelių kilometrų atstumas nuo artimiausio žinomo bityno dar nebūtinai užtikrina visišką kontrolę, nes tiek motinos, tiek tranai gali skristi didelius atstumus.
Instrumentinis motinų sėklinimas
Tiksliausiai tėvinę kilmę leidžia valdyti instrumentinis motinų sėklinimas. Jo metu sperma surenkama iš pasirinktų tranų ir specialia įranga suleidžiama jaunai motinai. Taip galima tiksliai nustatyti, iš kokių motininių ir traninių linijų bus gauti palikuonys.
Instrumentinis sėklinimas ypač vertingas:
- kuriant ir palaikant uždaras veislines linijas;
- tiriant konkrečių poravimų palikuonis;
- įtvirtinant retas ar vertingas savybes;
- saugant genetinius išteklius;
- atliekant kontroliuojamus selekcinius bandymus.
Šis metodas reikalauja specialios įrangos, daug praktinių įgūdžių ir kruopštaus motinų bei tranų paruošimo. Be to, net tiksliai kontroliuojant kilmę palikuonių savybes vis tiek būtina patikrinti šeimų vertinimo bandymais.
Tėvinės linijos reikšmė praktinei selekcijai
Tėvinės linijos valdymas yra viena sudėtingiausių bičių veislininkystės dalių. Atrinkus puikią motininę šeimą, bet nekontroliuojant poravimosi, pusė dukterinių šeimų darbininkių branduolio genų bus gauta iš nežinomos kilmės tranų. Dėl to palikuonių savybės gali būti nevienodos, o selekcijos rezultatai – sunkiai pakartojami.
Brandi veislininkystė vienodai atsakingai vertina abi poravimo puses: atrenka motinines ir tranines šeimas, planuoja tranų auginimo laiką, užtikrina jų sveikatingumą ir kiek įmanoma kontroliuoja poravimosi aplinką. Tik taip vertingų motininių linijų potencialas gali būti nuosekliai perduodamas kitoms kartoms.