Tranų auginimas yra svarbi bičių šeimos sezoninio vystymosi dalis ir būtina jaunų motinų poravimosi sąlyga. Planuojant motinų auginimą neužtenka, kad šeimose jau būtų traninių perų – numatomu motinų poravimosi metu turi būti pakankamai lytiškai subrendusių, sveikų ir pageidaujamos kilmės tranų.
Šeimos tranus paprastai pradeda auginti pavasarį, sustiprėjusios ir turėdamos pakankamai jaunų bičių maitintojų, bičių duonelės bei angliavandenių atsargų. Motina į didesnes tranines akeles deda neapvaisintus kiaušinėlius. Iš jų partenogenetiškai išsivysto haploidiniai tranai, turintys 16 chromosomų ir tik motinos perduotą branduolinę genetinę informaciją.
Traninių perų atsiradimas rodo, kad šeima pereina į sezoninio dauginimosi laikotarpį, tačiau savaime nėra spietiminės būsenos požymis. Tranus augina ir normaliai besivystančios, spiesti nesiruošiančios šeimos. Apie realų pasirengimą spietimui sprendžiama pagal požymių visumą, ypač pagal motininius lopšelius su kiaušinėliais ar lervutėmis.
Tranas nuo kiaušinėlio iki išsiritimo vystosi apie 24 paras. Išsiritęs jis dar nėra pasirengęs poruotis: turi subręsti jo lytinė sistema, sustiprėti skrydžio raumenys ir prasidėti orientaciniai bei vėlesni skrydžiai į tranų susibūrimo vietas. Lytinė branda paprastai pasiekiama praėjus maždaug 10–14 parų po išsiritimo, nors tam įtakos turi mityba, temperatūra ir šeimos būklė.
Taigi nuo traninio kiaušinėlio padėjimo iki poruotis pasirengusio trano praeina maždaug 34–38 paros, arba apie penkios–šešios savaitės. Tėvinės šeimos tranus turi pradėti auginti bent šešiomis savaitėmis anksčiau, negu planuojami jaunų motinų poravimosi skrydžiai. Nepalankūs orai ir lėtesnis tranų brendimas reikalauja papildomos laiko atsargos.
Tranų kiekį lemia šeimos genetika, stiprumas, motinos būklė, traninių korių prieinamumas ir maisto pasiūla. Traninei lervutei išauginti reikia daugiau maisto negu darbininkei, o pats tranas iki lytinės brandos dar kurį laiką maitinamas lizde. Todėl gausiai tranus gali auginti tik stiprios, sveikos ir gerai aprūpintos šeimos.
Veislininkystėje neužtenka vien įdėti traninį korį. Tėvinė šeima iš anksto sustiprinama, aprūpinama bičių duonele, medumi arba, nesant natūralaus nešimo, palaikomuoju maitinimu. Traninis korys dedamas į perų lizdo zoną tik tada, kai šeima pajėgi jį visiškai aptūpti ir apšildyti. Motina turi turėti galimybę jame dėti, o darbininkės – išmaitinti didelį traninių lervučių plotą.
Svarbi ne tik tranų gausa, bet ir jų biologinė kokybė. Varozės erkės, virusai, prasta lervinė mityba, pesticidai ir perų mikroklimato sutrikimai gali sumažinti tranų gyvybingumą, skrydžio pajėgumą, spermos kiekį bei jos kokybę. Todėl tėvinėse šeimose iš anksto kontroliuojamas erkėtumas ir nenaudojami perai iš neaiškios sveikatos šeimų.
Tėvinės šeimos atrenkamos pagal jų motinų kilmę ir giminingų šeimų rezultatus. Skirtingi vienos motinos tranai nėra visiškai genetiškai vienodi, nes juos davę kiaušinėliai susidaro mejozės būdu. Tačiau kiekvienas atskiras tranas, būdamas haploidinis, perduoda vieną konkrečią savo motinos genų kombinaciją.
Natūralaus poravimosi sąlygomis jauna motina paprastai poruojasi su daugeliu tranų, dažnai su maždaug 10–20 ar daugiau. Todėl poravimosi teritorijoje turi būti ne tik daug, bet ir genetiškai įvairių pageidaujamos kilmės tranų. Auginant juos vienoje artimai giminingoje linijoje galima susiaurinti genetinę įvairovę ir padidinti vienodų csd alelių susitikimo tikimybę.
Tranų fonui sudaryti naudojamos kelios ar keliolika tėvinių šeimų. Vis dėlto atviroje vietovėje visiškai kontroliuoti poravimosi negalima, nes į tranų susibūrimo vietas jie gali atskristi iš kelių kilometrų atstumo. Tikslesnei kontrolei pasirenkamos izoliuotos poravimosi vietos arba taikomas instrumentinis sėklinimas.
Nepakankamai apsivaisinusi motina sėklinėje talpykloje sukaupia mažiau spermatozoidų. Ji gali anksčiau pradėti dėti neapvaisintus kiaušinėlius į darbininkių akeles, o šeima gali bandyti ją pakeisti. Todėl motinų kokybė priklauso ne vien nuo motininių lervučių auginimo – ją galutinai lemia ir pakankamas sveikų, subrendusių bei genetiškai tinkamų tranų skaičius poravimosi metu.