Bičių motinos kokybė lemia šeimos augimą, perų vientisumą, darbinių savybių paveldėjimą ir dalį šeimos elgsenos. Gerai motinai išauginti neužtenka vien pasirinkti vertingą lervutę – būtina suderinti tris veiksnius: genetinę kilmę, tinkamas auginimo sąlygas ir kokybišką poravimąsi.
1. Genetinė kilmė
Motinoms auginti lervutės imamos iš kruopščiai atrinktos veislinės šeimos. Ji vertinama ne pagal vieno sezono medaus derlių, bet pagal kelių metų duomenis: produktyvumą, ramumą, spietlumą, žiemojimą, pavasarinį vystymąsi, higienišką elgesį ir atsparumą ligoms.
Atrenkama visa šeima, o ne pavienė motina. Daugelis bitininkui svarbių savybių pasireiškia šeimos lygmeniu ir priklauso tiek nuo motinos, tiek nuo jos dukterų darbininkių genetikos. Gera kilmė sukuria paveldimą potencialą, tačiau net vertingiausia genetika neatsiskleis, jeigu motina bus prastai išauginta ar nepakankamai apsivaisinusi.
Veislininkystėje svarbu išsaugoti genetinę įvairovę ir vengti artimo giminingo poravimosi. Sumažėjus papildomo lyties nustatymo geno – csd – alelių įvairovei, gali atsirasti diploidinių tranų, kuriuos bitės pašalina dar lervutės stadijoje. Dėl to perų raštas išretėja, o šeimos pajėgumas mažėja.
2. Jauna lervutė ir tinkamos auginimo sąlygos
Motinai auginti pasirenkama kuo jaunesnė, geriausia 12–24 valandų amžiaus lervutė. Motinos ir darbininkės vystymosi kryptys pradeda skirtis labai anksti, todėl teiginys, kad pirmąsias tris paras jos vystosi visiškai vienodai, nėra tikslus. Iš vyresnės lervutės šeima dar gali išauginti motiną, tačiau didėja rizika, kad jos kiaušidės, sėklinė talpykla ir kiti reprodukciniai organai bus prasčiau išsivystę.
Motininė lervutė visą maitinimosi laikotarpį gauna gausiai specialios sudėties bičių pienelio. Jį gamina jaunų bičių maitintojų ryklinės ir žandinės liaukos. Todėl motinas auginanti šeima turi būti gausi jaunų bičių, gerai aprūpinta bičių duonele, nektaru arba medumi ir vandeniu.
Svarbus ne tik pienelio kiekis, bet ir visos auklės šeimos būklė. Ji turi gebėti palaikyti stabilų motininių lopšelių mikroklimatą ir vienu metu neauginti daugiau motinų, negu pajėgia kokybiškai prižiūrėti. Per didelis įskiepytų lervučių skaičius gali sumažinti vienai lervutei tenkantį maistą ir pabloginti rezultatą.
Motinos kūno masė, kiaušidžių vamzdelių skaičius ir sėklinės talpyklos išsivystymas gali būti susiję su lervutės amžiumi bei maitinimo sąlygomis, tačiau vien didelė motina dar nebūtinai bus gera. Galutinė jos vertė paaiškėja pradėjus dėti ir įvertinus perų vientisumą, šeimos vystymąsi bei palikuonių savybes.
3. Kokybiškas poravimasis
Iš motininio lopšelio išsiritusi motina dar nėra visavertė dedanti motina. Jos kokybę galutinai suformuoja poravimasis su pakankamu kiekiu lytiškai subrendusių, gyvybingų ir pageidaujamos kilmės tranų. Motina paprastai poruojasi su daugeliu tranų, o surinktą spermą sėklinėje talpykloje išsaugo visam gyvenimui.
Nepakankamai apsivaisinusi motina gali iš pradžių dėti normaliai, tačiau greičiau išnaudoja spermos atsargas, pradeda dėti daugiau neapvaisintų kiaušinėlių ir tampa keistina. Poravimosi rezultatą blogina subrendusių tranų trūkumas, vėsūs ar vėjuoti orai, ilgas motinos laikymas poravimosi šeimelėje ir prasta tranų sveikata.
Tėvinė pusė lemia pusę būsimų darbininkių branduolinės genetinės informacijos. Todėl kontroliuojamoje veislininkystėje nepakanka pasirinkti gerą motininę šeimą – reikia auginti pageidaujamos kilmės tranus, naudoti izoliuotas poravimosi vietas arba instrumentinį sėklinimą. Tranų šeimos turi būti tokios pat kruopščiai vertinamos kaip ir motininės.
Taigi gera bičių motina yra trijų grandžių rezultatas: vertingos ir pakankamai įvairios genetikos, iš labai jaunos lervutės kokybiškai išauginto organizmo ir sėkmingo poravimosi su gausiais, sveikais tranais. Susilpnėjus bent vienai grandžiai, kitomis jos visiškai kompensuoti neįmanoma.