Varroa destructor erkės yra viena svarbiausių bičių (Apis mellifera) grėsmių pasauliniu mastu. Nors pačios erkės yra palyginti mažos, jų poveikis pavienėms bitėms ir visai šeimai yra daugialypis ir sisteminis.
Didžiausia Varroa daroma žala yra tiesiogiai susijusi su riebalinio audinio pažeidimu. Šis audinys atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų: jis reikalingas imuninei gynybai, termoreguliacijai, skysčių balanso palaikymui, vitelogenino gamybai, baltymų ir lipidų sintezei, energijos kaupimui ir mobilizavimui, taip pat pesticidų detoksikacijai. Pažeidus šį audinį, bitės netenka fiziologinio rezervuaro, būtino tiek kasdienėms funkcijoms, tiek ilgesniam išgyvenimui, ypač šaltuoju metų laiku.
Be to, Varroa erkės daro fizinę žalą lėliukėms. Kai jos praduriamos, Varroa erkės gali tiesiogiai perduoti įvairius virusus, tarp kurių labiausiai žinomas yra deformuotų sparnų virusas (DWV). Tokios bitės, net jei ir pasiekia suaugusio vabzdžio stadiją, būna silpnos, trumpaamžės ir netinkamos avilio funkcijoms atlikti.
Svarbus suaugusios bitės sužalojimo aspektas – egzoskeleto, arba chitininio kiauto, pažeidimas. Erkės praduria kietą apsauginį sluoksnį, siekdamos pasiekti vidinius bičių audinius. Šis pradurimas tampa įėjimo vartais bakterijoms, grybeliams ir virusams, nes natūralus barjeras tarp bitės vidaus ir išorinės aplinkos yra pažeidžiamas. Tai atveria kelią infekcijoms, kurios avilyje gali išplisti labai greitai. Derinys tarp fiziškai pažeisto kūno, susilpnėjusio imuniteto ir tiesioginio virusų užkrėtimo lemia stiprų pavienių bičių silpnėjimą ir vis didėjantį infekcinį spaudimą avilyje.
Ypatingai pavojinga, kai Varroa erkės pažeidžia žiemines bites. Šios bitės turi išgyventi kelis mėnesius ir pavasarį užauginti pirmąją kartą. Jei jų riebalinio audinio atsargos pažeistos dar lervos stadijoje, jos neišvysto reikiamo atsparumo, tampa silpnos, greitai miršta ir negali atlikti gyvybiškai svarbių užduočių. Rezultatas – šeimos išsekimas, sumažėjusi populiacija ir galiausiai žūtis iki pavasario.
Visa ši žala – nuo pavienės bitės iki šeimos lygmens – dažnai pasireiškia palaipsniui, todėl be nuolatinės kontrolės šeimos susilpnėjimas dažnai pastebimas tik tuomet, kai jau per vėlu. Dėl šios priežasties Varroa destructor yra vienas pavojingiausių ir sunkiausiai valdomų bičių priešų šiuolaikinėje bitininkystėje.
Parengė: Kęstutis Garalevičius